Lietuva jau virš 20 metų neišspręndžia žemės grąžinimo žmonėms. Kiek dar tai tęsis?


Kalbame, kalbame, kalbame… Kalbame, kad valdininkai suįžūlėjo, nevykdo savo pareigų. Kalbame, kad seimūnai ten sulindę kaip paršai prie lovio. Kalbame, kad visos partijos blogos, o visas jas valdo viena, nematoma ranka. Kalbame, kad teismai korumpuoti, o prokuratūra atstovauja gal net visai ne Lietuvos interesus. Kalbame nuobodžiai, kartais su karčiu jumoru. O kartais imame tarpusavyje pyktis, nors abi šalys trokštame tiesos, tvarkos, normalaus gyvenimo.

Mes tikrai išbalansuoti, pasimetę, nebematantys šviesos savo niūraus tunelio gale. O gi teigiama, kad net iš šio pasaulio išeinantis ją pamato. Kodėl taip yra?
Nuomonių galime turėti įvairių; tai normalu, nes net į įprastinę parduotuvę ne visi tuo pačiu keliu einame: vieniems – kaip greičiau, kitiems – per kur arčiau.
Mano problemos dėl nuosavybės atstatymo tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Ir ne atsitiktinai rašau daugiskaitoje “problemos“, nes priklausančių žemių neatgaunu ne tik Kaune. Lietuvoje net trys vietos, kur man priklauso atgauti senelių žemę. Bet trikdžiai labai panašūs. Ir tegul nepavydi tie, kurie neturi ką paveldėti: patikėkite, atgauti žemę sąžiningu keliu Lietuvoje beveik neįmanoma. Bet apie save parašysiu dar ne kartą. O kol kas gerbiamo žurnalisto Gintaro ŠIUPARIO paviešinta medžiaga apie kolegą Julių LIUTKŲ. Tikrąja to žodžio prasme gerbiamo žurnalisto. Nes daugelis nei klausytis nebenori apie žemės savininkų bėdas. Neva tokios žinios jau visiems atsibodusios… Bet gi teisingumui nėra senaties termino. Kaip ir kai kuriems nusikaltimams.
==================================================

Nematau būtinybės perspausdinti visą Gerb G.Šiupario straipsnio, esančio “Lietuvos Ryte“, straipsnyje
“Jėgas ir pinigus tirpdo grumtynės dėl žemės“ tačiau perkelsiu kai kurias mintis, kurios, pats įsitikinau, būdingos visose panašiose situacijose.
“67 metų J.Liutkus nebežino valstybinės institucijos, į kurią nebūtų kreipęsis dėl valdininkų ir politikų savivalės“. – Mano situacija analogiška, manau, kad mano pavardę atmintinai jau žino visi valdininkai ir daugelis su nuosavybės atstatymu susijusių ministerijų darbuotojai

“Šiaulių miesto savivaldybė irgi neketina nusileisti – ji dangstosi visuomenės interesu ir Talkšos parko detaliuoju planu, neleidžiančiu šioje rekreacinėje teritorijoje atkurti nuosavybės. Beje, šį dokumentą teismas yra panaikinęs dėl padarytų procedūrinių pažeidimų“. – Šiuo metu esu padavęs skundą į Klaipėdos administracinį teismą, tačiau jau trys savaitės negaunu atsakymo ar skundas priimtas, ar kokius pataisymus jame reikia padaryti

„Visur buvo nurodoma, kad Talšos parkas yra 119 hektarų, o galutiniame detaliojo plano variante jis išaugo iki 133,4 hektaro“. – 2007 metais Palangos savivaldybė jau buvo parašiusi direktoriaus įsakymą dėl gražintino 10 arų sklypo Maironio g. suformavimo, bet šiemet birželio 17 dieną jį atšaukė. Motyvas, tarpe tarp 3 gyvenamųjų sklypų reikalinga nedidukė stovėjimo aikštelė, jai bus gauta 1,5 mln. Europos pinigų. O kitaip jie prapuls… Tiesa, paskurinio telefoninio pokalbio su naująja direktore metu, ji tikino, kad rugpjūčio 25 d. vyks tarybos posėdis, kuris turėtų priimti sprendimą man palankia kryptimi.

“Sieks asmeninės atsakomybės. Vyriškis neslėpė sieksiąs, kad dėl piktnaudžiavimo tarnyba būtų nubausti buvęs miesto meras Genadijus Mikšys, administracijos direktorius Vladas Damulevičius ir miesto vyriausioji architektė Rasa Budrytė“. – Visiškai analogiškos ir mano mintys… Vienos mano laimėtos bylos išlaidas [ne pilnai, tik ~2000 lt.] Klaipėdos administracinis teismas priteisė man iš Palangos Savivaldybės. Pinigai netrukus man buvo sugrąžinti. Tačiau kodėl iš savivaldybės, o ne kaltų valdininkų? Tuo tarpu mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos administracijos direktoriui V.Kuznecovui, LR prokuratūros atmetė… Be jokių motyvų atmetė…

Va toks gyvenimas, mielieji skaitytojai… Šiomis temomis, akivaizdu, man dar teks rašyti nemažai. Tiems, kam tai įdomu, užsukite bent kartą per savaitę.

Comments (3) »

Lesykla – ne išmalda, o kompensacija gamtai


Šalti žiemos mėnesiai daugeliui mūsų ir be raginimo neleidžia pamiršti paukštelių ir kitų gyvūnų globos. O Jūs ar rūpinatės paukščiukais? Jei ne iš žmogiškumo, tai bent tam, kad  pavasarį ir vasarą jie savo giesmėmis padarytų mūsų gyvenimą mielesniu… Pateikiu kiek patrumpintą S.Paltanavičiaus straipsnį

Lesykla – ne išmalda, o kukli kompensacija gamtai

Spalvingas lesyklų lankytojas - kėkštas
S.Paltanavičiaus nuotrauka:  Spalvingas lesyklų lankytojas – kėkštas

 Atrodo, kad žmogus, pats jauniausias savo kilme, pats agresyviausias ir, ko gero, pats silpniausias iš visų gyvūnų, negali atsikratyti įvairių praeities ideologų suformuoto požiūrio į gamtą ir savo vietą joje. Tokią mintį perša neseni pasvarstymai apie reikiamybę turėti (ar neturėti) lesyklą, lesinti paukščius (ar nelesinti). Tai girdėta tiek daug kartų, kad svarstyti panašias kalbas būtų tiesiog nepadoru: tie, kas pasaulį atranda tik dabar, jame būtinai aptinka „naujų ir sunkiai suprantamų dėsningumų“. Esminė jų klaida – savęs iškėlimas į svarbiausią gamtos procesų vietą; žinant žmogaus menkumą prieš gamtos vyksmą, pats aukščiausias tinkantis titulas jam – pasyvus stebėtojas be teisės komentuoti. Kodėl taip nesielgiama?

   Iš pradžių sugrįžkime į žiemą, nuo kurios slepiamės visais įmanomais būdais. Prasidėjusi gruodžio pradžioje, šiemet žiema daugeliui sėsliai gyvenančių paukščių pakeitė visus ritmus – praeitais metais iki Kalėdų pakako natūralus lesalo, besniegė gamta buvo labiau panaši į rudenį, nei į žiemą. Ne keista, kad šiemet gruodžio pradžioje paukščiai susirinko apie lesyklas. Jose dabar lankosi ir tos rūšys, kurios paprastai atskrisdavo tik žiemos vidury, kai baigdavosi lengvai pasiekiamas natūralus lesalas: svilikai, žaliukės, startos, juodagalvės sniegenos. Kažin, ar matant prie sodybos, kieme, skvere (taigi – ne natūralioje gamtoje) purpsinčius paukščius, gali kilti piktdžiugiška mintis: na, mielieji, parodykite, kiek iš jūsų išgyvensite natūraliai, be lesyklos, o kiek… Kad mes savo sodybas ir ištisus miestus pastatėme ten, kur buvo natūralios gamtos plotai, kur gyveno paukščiai, lyg ir pamiršome…

Nuotaikingos išvaizdos paukštelis - kuoduotoji zylė

Nuotaikingos išvaizdos paukštelis – kuoduotoji zylė,  © S.Paltanavičiaus foto

    Tik maža dalis visų žiemoti liekančių paukščių „priima“ mūsų pasiūlytą pagalbą. Daugelis gyvena savo gyvenimus, kad ir nelengvus, bet – tikrus. Tiesa, būtina pastebėti, kad tokių rūšių buveinių niekas nesuardė, nesunaikino. Kas žino, kaip elgtųsi jerubės, tikrieji miško glūdumos paukščiai, netekę savo eglynų, ar prie žmogaus nekeliautų visi geniai, neskristų pelėdos. Prieš 50 metų mieste pamatytas juodasis strazdas buvo sensacija, atskridęs lesyklon – įvykis. Šiandien tai nieko nestebina. Matyt, paukščiai į aplinkos pokyčius reaguoja labai greitai.

     Reikėtų prisiminti, kad paukščių globa mūsų krašte yra visai nesenas reiškinys. Profesorius T. Ivanauskas rašo, kad jo tėviškėje žiemą paukščiams būdavo ant karties pamaunamas avižų pėdas, kurio pakakdavo neilgam. Daug dažniau paukščiai sulaukdavo sodiečių (ir ne tik jų) pagalbos, kuri iš esmės nebuvo jiems skirta. Tai, kas pabirdavo kieme ar vežant vežimu, rogėmis, tapdavo lesalu. Visą žiemą taip žmogaus aplinkoje gyveno ir savo įpročius pakeitė ne viena, o daug dešimčių žaliukių, startų, kurapkų, žvirblių, zylių, bukučių, genių ir kėkštų kartų. Tai, ką žmonės nevalingai pamesdavo tinkamo paukščiams, tapo būsimo ilgamečio bendravimo dalimi. Iš šio margo sparnuočių pulko galima išskirti naminį žvirblį, kuris yra labiausiai prieraišus žmogaus ūkio palydovas ir be žmogaus gyventi negali. Beje, jis gyvena tik ten, kur gyvenama intesnyviai, kur laikomi gyvuliai, pabyra grūdai ar kitas lesalas. Panaši, tačiau ne tokia prieraiši yra geltonoji starta, kuri visada įvertina žmogaus ūkio „kokybę“.

Lesyklų lankytoja - geltonoji starta

Lesyklų lankytoja – geltonoji starta, © S.Paltanavičiaus nuotr.

    Prieš 100 metų Lietuvoje šiuos paukščius galėjai matyti sodybose, kaimuose, miestuose. Atrodo – tada paukščių globos žiemos metu pradmenys buvo jau padėti, nes lietuviai, visada buvę draugiški gamtai, nešykštėdavo lesalo greta šmėžuojantiems mažiesiems kaimynams.

    Stimulu paukščių globai neabejotinai tapo 1923 m. išleista profesoriaus Tado Ivanausko knygelė „Mūsų paukščiai ir mokykla“. Joje autorius Lietuvos skaitančiajai visuomenei atvėrė naują tikslą: saugoti paukščius, juos globoti, jais gėrėtis. Apie žiemos globos akcijas autorius rašo: „…Šalčiams užėjus galima privilioti kai kuriuos paukščius prie namų. Tam tikslui daromos jiems ėdžios (turėkime omenyje, kad žodžio „lesykla“ tada dar neturėjome). Geriausiai daryti jas prieš mokyklos langus, kad vaikai galėtų su jomis susipažinti. Tam reikalui prikalama prie lango iš oro lentelė su iškilais kraštais ir pilami įvairūs grūdai, geriausia kanapės, aguonos, saulėgrąžos, kviečiai. Tokiose ėdžiose su noru apsilanko zylės, žvirbliai, bukučiai, kartais dagiliai ir kt.“ Šiandien kai kurie šio teksto žodžiai ar deriniai gali būti sunkiau suprantami, tačiau svarbu – jų esmė. Beje – dabar tokios knygelės, skirtos mokyklai ir paukščiams neturime.

Prieš beveik šimtmetį išleista knyga apie paukščių lesinimą prie mokyklų

Prieš beveik šimtmetį išleista knyga apie paukščių lesinimą prie mokyklų
© S.Paltanavičiaus nuotr.

    Taigi, galime sakyti, kad paukščiai Lietuvoje su žmogumi „žiemos sutartis“ sudarė gana seniai. Bent 100 metų čia paukščiai lesinami. Vadinasi – tiek jų kartų kas žiemą tikėdavosi ir sulaukdavo pagalbos. Šiandien gyvena tolimi tų kartų palikuonys. Ar galime jiems staiga pareikšti, kad mes pradedame mąstyti kitaip ir senoji „sutartis“ nutrūksta? Ar žinome, kokios gali būti tokio vienašališko sprendimo pasekmės?

Foto iš tinklapio “Kelionės ir pramogos“

    Paukščių lesinimas jiems sunkiu metu yra pakankamai senas reiškinys visoje Europoje, dalyje Šiaurės Amerikos. Ne paslaptis – kai kur pagalbos sparnuočiams idėja pasikeitė, jie lesalo gauna visus metus ir gerokai pakeitė savo įpročius ar net biologiją. Tokie nepageidautini reiškiniai gali tapti pavojingi, nes ilgainiui paukščiai vis labiau pasikliauja žmogaus pagalba, silpnėja jų prisitaikymo prie natūralių gamtinių sąlygų įgūdžiai. Be jokios abejonės, prie lesyklų pripratę paukščiai gali būti labai pažeidžiami:  šaltą žiemą net viena diena prie tuščios, be lesalo lesyklos jiems gali kainuoti gyvybes.

    Ne tik mes, bet ir mūsų paukščiai gyvena stipriai pakeistoje aplinkoje. Šiandien jau negalima kalbėti apie išskirtinai gamtinius jų ryšius, visišką atsietumą nuo žmogaus. Nuo jo globos, kurios evoliucija čia buvo apžvelgta – taip pat. Todėl atsakymas abejojantiems pagalbos paukščiams svarba gali būti vienas – paukščius saugoti, globoti reikia ir būtina; jų lesinimas sunkiu metu yra viena svarbiausių apsaugos priemonių. Ne vienintelė ir ne paskutinė, nes paukščio, kaip ir bet kurio gyvo organizmo, pasaulis labai didelis, sudėtingas ir jautrus.

    www.GRYNAS.lt

http://grynas.delfi.lt/gamta/spaltanavicius-lesykla-ne-ismalda-o-kukli-kompensacija-gamtai.d?id=60295351#ixzz2G9doMDce

*  *  *  *  *  *  *  *  *

Straipsniai panašia tema:

Kiek paukščių žiemoja Lietuvoje?
Kokie paukščiai lanko lesyklas? (I)
Kokie paukščiai lanko lesyklas? (II)
Žiema – išbandymų metas paukščiams
Paskaita „Žiemojančių paukščių globa ir apsauga“

Comments (2) »

Aptikau seną įdomų straipsnį: “Apie NANO­moks­lą ir NANO­tech­no­lo­gi­ją“


Gediminas ZEMLICKAS – mano jaunystės atsitiktinė pažintis. Tačiau ne vienadienė. Taip jau sutapo, kad būdamas dar visai vaikėzas, po I kurso Politechnikos institute baigimo. sumaniau išvažiuoti į Palangą ir ten kur nors įsidarbinti visai vasarai. Kadangi jau turėjau šiokius tokius pradmenis turizme, užsukau į Palangos turistinę bazę, kurios direktorius Valenta [vardo nebepamenu] mane mielai priėmė: suteikė gyvenamą plotą ir nemokamą maitinimą turistų valgykloje. Tik darbo gauti dar buvo per anksti, nes atvykau gegužės paskutinėmis dienomis. Tad taręs man – “Jei nori – nemokamai gyvenk ir valgyk, o atlyginimą pradėsi gauti tik po savaitės. Tada jau turėsiu etatą. Gali dar pabandyti pas Paulių į Ekskursijų biurą: jo durys kitoje koridoriaus pusėje“, – išlydėjo iš savo kabineto. Įsidarbinau ir pas direktorių Paulių, o jis, savo ruožtu man davė antrą gyvenamą patalpą – pas tuometinį vyr metodininką Liachovičių, kuris nuomavo savo kambarius ekskursijų biurui. Jaunam studentėliui tiesiog svaiginama prabanga Palangoje turėti dvi gyvenamas patalpas. Nesvarbu, kad laikinas… Na, o Liachovičiaus bute apsigyvenau ne vienas. Ten jau gyveno Vilniaus Ekskursijų biuro vadovas, kaip ir aš vasarai atvykęs padirbėti Palangoje. Vyresnis už mane buvo, bet pabendrauti man su juo visai patikdavo. Vėliau sužinojau – tai Gediminas Zemlickas.

Prabėgus 40 metų nuo tų dienų, man labai miela, nors tik virtualiai, vis tik sutikti savo jaunų dienų kolegą Gediminą. Atsitiktinai pasiknaisiojęs internete, radau ir jo intriguojantį interviu, kurį žemiau perspausdinu.

                                                                                    Romualdas MATELIS

Lie­tu­vos moks­lo pri­ori­te­tų są­ra­še at­si­ra­dus na­no­tech­no­lo­gi­jai, dė­me­sys šiai ty­ri­mų kryp­čiai smar­kiai iš­au­go. Nau­jo­ji są­vo­ka taip spar­čiai ir taip už­tik­rin­tai įsi­tvir­ti­no mū­sų moks­li­nin­kų žo­dy­ne, kad jau da­bar be jos sun­ku įsi­vaiz­duo­ti mū­sų kon­fe­ren­ci­jas, se­mi­na­rus ir ki­tus moks­lo žmo­nių su­bu­vi­mus. Sa­vo­tiš­kas ben­dra­min­čių (kar­tais gal vei­kiau ta­ria­mų, ne­gu iš tik­ro esa­mų) slap­ta­žo­dis, tar­si koks ge­ro to­no po­žy­mis. Ta­čiau jei­gu ryž­tu­mės pa­klaus­ti mū­sų moks­lo vy­rų, kas yra to­ji vis pla­čiau links­niuo­ja­ma na­no­tech­no­lo­gi­ja, tai at­sa­ky­mų tik­riau­siai tu­rė­tu­me tiek pat, kiek bū­tų ir į šį klau­si­mą at­sa­kiu­sių­jų.

Tam tik­ras ne­su­si­kal­bė­ji­mas ir pa­ska­ti­no į ,,Moks­lo Lie­tu­vos“ re­dak­ci­ją prie ap­skri­to­jo sta­lo pa­si­kvies­ti kai ku­riuos na­no­tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je dir­ban­čius moks­li­nin­kus. Tai­gi apie na­no­moks­lą ir na­no­tech­no­lo­gi­jas sa­vo min­tis dės­to, o vė­liau pra­de­da ir dis­ku­tuo­ti Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Mik­ro­sis­te­mų ir na­no­tech­no­lo­gi­jos ty­ri­mų cen­tro va­do­vas prof. Va­len­ti­nas Snit­ka, Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius prof. Ste­po­nas Aš­mon­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Bio­fo­to­ni­kos ir la­ze­rių ty­ri­mo cen­tro prof. Ri­čar­das Ro­toms­kis bei Te­ori­nės fi­zi­kos ir ast­ro­no­mi­jos ins­ti­tu­to vy­res­ny­sis moks­li­nis ben­dra­dar­bis dr. Ar­vy­das Ta­mu­lis. Re­dak­ci­jos sve­čius kal­bi­no Ge­di­mi­nas Zem­lic­kas.

Ar­tė­ja­me prie sin­gu­lia­ri­nio taš­ko

ML. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos tik­riau­siai ne­pri­eš­ta­raus ir „Moks­lo Lie­tu­vos“ skai­ty­to­jams bent trumpai pri­mins na­no­tech­no­lo­gi­jos at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją. Pas­ta­ruo­ju me­tu šis žo­dis ta­po la­bai po­pu­lia­rus (gal tai su­si­ję su ES Penk­tą­ja ben­drą­ja pro­gra­ma, ku­rios vie­nas pri­ori­te­tų yra na­no­tech­no­lo­gi­ja, be­je, ta­pu­si ir Lie­tu­vos moks­lo pri­ori­te­tu), ta­čiau nuo daž­no vie­nos ar ki­tos są­vo­kos kar­to­ji­mo ji ne­tam­pa aiš­kes­nė ar su­pran­ta­mes­nė, drįs­tu pa­sa­ky­ti, di­džiai da­liai mū­sų žmo­nių, net ir moks­lo ben­druo­me­nės at­sto­vų. Tad gal gerb. prof. V. Snit­ka ir ga­lė­tų šią pa­slau­gą mū­sų skai­ty­to­jams pa­da­ry­ti?

V. Snit­ka. Iš tik­rų­jų są­vo­kos na­no­tech­no­lo­gi­ja po­pu­lia­ru­mas ir daž­nas kar­to­ji­mas ma­ne net ir ste­bi­na: ši­taip leng­vai vi­suo­me­nė, net ir Lie­tu­vos, pri­ėmė šį tarp­tau­ti­nį žo­dį. Dar 1991 m. pra­dė­jus man va­do­vau­ti „Vib­ro­tech­ni­kos“ moks­li­niam cen­trui, mes Kau­ne pra­dė­jo­me plėtoti mik­ro­sis­te­mų tech­no­lo­gi­jos dar­bus ir pa­si­rin­ko­me kaip pri­ori­te­ti­nę kryp­tį, ta­čiau per vi­są šį de­šimt­me­tį są­vo­ka mik­ro­sis­te­mų tech­no­lo­gi­jos la­bai sun­kiai įsit­vir­ti­na. 0 juk per tą lai­ką šie ty­ri­mai jau per­ei­na į pra­mo­nės sri­tį, po pir­mo­jo eta­po (fun­da­men­ti­nių ir tai­ko­mų­jų ty­ri­mų) jau pra­si­dė­jo ko­mer­cia­li­za­ci­jos bu­mas ir pra­mo­nės au­gi­mas. Ir vis tik Lie­tu­vo­je ši są­vo­ka ne itin daug ką sa­ko mū­sų žmo­nėms, ne­la­bai pri­gy­ja ir Va­ka­ruo­se. O na­no­tech­no­lo­gi­ja, ku­rios di­džiuo­sius lai­mė­ji­mus te­ga­li­me įž­velg­ti at­ei­ty­je, mū­sų žmo­nių bu­vo pri­im­ta la­bai leng­vai.

ML. Tai kur čia šuo pa­kas­tas? No­ras pri­siš­lie­ti prie mo­der­nios ty­ri­mų sri­ties? Vie­na iš po­pu­liz­mo moks­le for­mų?

V. Snit­ka. Taip, ma­nau, kad tai iš tik­rų­jų yra tam tik­ros Lie­tu­vos moks­li­nin­kų da­lies po­zi­ci­ja, ta­čiau, pla­čiau kal­bant, šak­nys vei­kiau­siai gi­les­nės ir galbūt mes jų dar ne­su­vo­kia­me. Da­bar­ti­nė­se tech­no­lo­gi­jo­se ir vi­suo­me­nės evo­liu­ci­jo­je daug žen­klų ro­do, kad ar­tė­ja­me prie va­di­na­mo­jo sin­gu­lia­ri­nio taš­ko. Pa­gal Mu­ro (Mo­o­re) dės­nį maž­daug 2015 m. tu­rė­tų bū­ti  pa­siek­ta da­bar­ti­nės elek­tro­ni­kos tech­no­lo­gi­jos ga­li­my­bių ri­ba, ka­da 1 ato­mas bus pa­nau­do­ja­mas 1 bi­to in­for­ma­ci­jai už­ra­šy­ti ir to­les­nė mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja taps ne­įma­no­ma ar­ba to­kia bran­gi, kad ne­bus pra­smės ją nau­do­ti.

ML. O kas to­liau? Gal ne­tra­di­ci­nės tech­no­lo­gi­jos pa­dės įsi­sa­vin­ti ir sri­tį, ku­ri šian­dien at­ro­do kaip mū­sų tech­no­lo­gi­jos ga­li­my­bių ri­ba?

V. Snit­ka. Nag­ri­nė­da­mi in­te­rne­to plėt­ros tem­pus, gau­tu­me prie­šin­gą krei­vę: ji ky­la la­bai stai­giai aukš­tyn, bet jei­gu ir to­liau ta krei­vė augs tuo pa­čiu pa­grei­čiu, tai apie 2015 m.  tu­rės pa­siek­ti be­ga­ly­bę. Tai ne­įma­no­ma, va­di­na­si, kaž­kas ne taip mū­sų ana­li­zė­je. Tech­no­lo­gi­jų ir so­cia­li­nių pro­ce­sų ana­li­ti­kai ir prog­no­zuo­to­jai sa­ko, kad maž­daug apie 2015 m. lauk­ti­nas tam tik­ras vir­smas – moks­li­nio su­vo­ki­mo, so­cia­li­nis ar pan. Ga­li­mas da­ly­kas, kad kaip tik na­no­tech­no­lo­gi­jos tuo me­tu ir vai­dins ypa­tin­gą vaid­me­nį. Štai ko­dėl jau da­bar na­no­tech­no­lo­gi­jos po­rei­kis ir jos au­gan­tis po­pu­lia­ru­mas yra jau ne pa­vie­nių as­me­nų ir net ne at­ski­rų moks­li­nių gru­pių na­rių mąs­ty­mo iš­da­va, bet įgy­ja tam tik­ro so­cia­li­nio fe­no­me­no po­bū­dį.

Lie­tu­vo­je iš­ties daug kas ne­su­pran­ta, kur ta na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mė, nors tai ir ne­truk­do šiems vei­kė­jams drą­siai šia są­vo­ka ma­ni­pu­liuo­ti. De­šimt­me­čius dir­bę tra­di­ci­nius moks­li­nio ty­ri­mo dar­bus stai­ga kai ku­rie vei­kė­jai, ki­taip jų ne­pa­va­din­si, tuos pa­čius va­ka­rykš­čius dar­bus jau per­krikš­ti­jo į na­no­tech­no­lo­gi­ją. Kaip yra pa­sau­ly­je? Už­tek­tų pa­nag­ri­nė­ti pas­ku­ti­nių mė­ne­sių įvai­rių ša­lių moks­lo plėtros prog­no­zes, kad įsi­ti­kin­tu­me, kaip to­li šio­je sri­ty­je pa­ženg­ta į prie­kį. Min­ty­je tu­riu ne vien Eu­ro­pos Są­jun­gos Penk­tą­ją ben­drą­ją ar bū­si­mą­ją Šeš­tą­ją pro­gra­mas – tai Eu­ro­pos pro­gra­mos. JAV yra va­di­na­mo­ji B. Klin­to­no ar­ba Na­cio­na­li­nė na­no­tech­no­lo­gi­jos ini­cia­ty­va. Švei­ca­ri­ja, Is­pa­ni­ja, Olan­di­ja ir ki­tos vals­ty­bės  taip pat tu­ri ir na­no­moks­lo ar na­no­tech­no­lo­gi­jos pro­gra­mas. Tai­gi šios tech­no­lo­gi­nės kryp­ties kū­ri­mas per­žen­gia vie­no že­my­no ri­bas ir tam­pa pa­sau­li­niu pri­ori­te­tu. Jung­ti­nės Tau­tos 2001 m. spa­lį pa­skel­bė Pa­sau­lio kon­ku­ren­cin­gu­mo ata­skai­tą (World Com­pe­ti­ti­ve Re­port’ 2001), ku­rio­je vals­ty­bės su­ra­šy­tos pa­gal kon­ku­ren­cin­gu­mą. Šie­met įtrauk­ta į šią ap­žval­gą ir Ry­tų Eu­ro­pa, taip pat ir Bal­ti­jos ša­lys. Ana­li­zuo­da­mi kon­ku­ren­cin­gu­mą JT eks­per­tai ana­li­zuo­ja ir tech­no­lo­gi­jų įta­ką vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo ly­giui. Tarp svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės plėt­rai tech­no­lo­gi­jų šiuo me­tu mi­ni­mos ko­mu­ni­ka­ci­nės ir in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos. Jos la­bai svar­bios, nes for­muos vi­są in­for­ma­ci­nį pa­sau­li­nės vi­suo­me­nės  glo­ba­lų­jį tin­klą. Ant­ro­je vie­to­je įvar­din­ta bio­tech­no­lo­gi­ja ir svar­biau­sia da­lis bus ge­no­mo ir pro­te­o­mi­kos iš­šif­ruo­tos in­for­ma­ci­jos pa­nau­do­ji­mas nau­jų pro­duk­tų ga­my­bo­je. Vie­na iš nau­jų be­si­for­muo­jan­čių kryp­čių šiuo me­tu yra na­no­bio­tech­no­lo­gi­ja. Ta­čiau čia ne­be­už­teks tik bio­lo­gų ar bio­che­mi­kų pa­stan­gų. Šioms kryp­tims plėtoti tu­ri su­sivienyti ir bio­lo­gai, ir fi­zi­kai, ir in­ži­ne­ri­nių kryp­čių at­sto­vai. Tre­čio­ji, be­si­for­muo­jan­ti, tech­no­lo­gi­ja, ku­ri įvar­din­ta Jung­ti­nių Tau­tų ap­žval­go­je, yra na­no­tech­no­lo­gi­ja. Tai tech­no­lo­gi­ja, ku­rios ba­zi­niams moks­li­niams ty­ri­mams fi­nan­sa­vi­mas au­ga spar­čiau­siai ir kas­met iš­au­ga dvi­gu­bai. Ma­no­ma, kad per 10 me­tų na­no­tech­no­lo­gi­ja taps svar­bes­nė už pir­mą­sias dvi mi­nė­tas – ko­mu­ni­ka­ci­nes ir in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas bei bio­tech­no­lo­gi­ją. Pa­gal in­ves­ti­ci­jas į moks­li­nius ty­ri­mus, na­no­moks­las jau šian­dien gau­na tiek, kiek ir pir­mo­sios dvi mi­nė­tos. Prog­no­zės (re­miuo­si JT ata­skai­ta) to­kios: per 10-15 me­tų vi­sos šios trys tech­no­lo­gi­jos su­si­lies į vie­ną tech­no­lo­gi­nę kryp­tį, ku­ri pa­laips­niui pa­keis vi­sus lig­šio­li­nės ga­my­bos bū­dus, pa­sau­lio pra­mo­nė­je do­mi­nuos šių tech­no­lo­gi­jų pro­duk­tai ir jie lems vals­ty­bės kon­ku­ren­cingu­mą. Tai su­pras­da­mi mes dar 1995 m. pra­dė­jome pe­ro­rien­tuo­ti sa­vo dar­bų kryp­tis ir 1998 m. „Vib­ro­tech­ni­ka“ moks­li­nį cen­trą re­or­ga­ni­za­vome į KTU Mik­ro­sis­te­mų ir na­no­tech­no­lo­gi­jos moks­li­nį cen­trą. Kas ieš­ko pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos apie na­no­tech­no­lo­gi­ją, ga­li ją ras­ti mū­sų in­ter­ne­to svetainėje http://www.mic­ro­sys.ktu.lt

Pa­sau­lis nuo ato­mų tik pra­si­de­da

ML. Li­gi šiol ma­niau, jog na­no­tech­no­lo­gi­jos – tai, ūkiš­kai ta­riant, in­ži­ne­ri­niai me­to­dai, tai­ko­mi mo­le­ku­li­niu lyg­me­niu, pa­si­tel­kiant in­for­ma­ci­nes ir ki­tas mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas.

V. Snit­ka. Pa­ste­bė­ji­mas ga­na tei­sin­gas, ta­čiau svar­bu suvokti na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mę. Na­no­tech­no­lo­gi­jų es­mė Lie­tu­vo­je daž­nai klai­din­gai su­pran­ta­ma. Is­to­riš­kai žvel­giant, na­no­tech­no­lo­gi­ja pra­si­dė­jo nuo gar­sio­sios JAV fi­zi­ko Ri­čar­do Fi­lip­so Fein­me­no (Fe­yn­man) pa­skai­tos Kal­tek­se, JAV, be­ne 1982 m. Ta­čiau gal tik ke­lių žmo­nių gal­vo­se ru­se­no su­pra­ti­mas, jog ato­mais pa­sau­lis ne­si­bai­gia. Prie­šin­gai – jis nuo ato­mų tik pra­si­de­da.

1985 m. Švei­ca­ri­jo­je IBM la­bo­ra­to­ri­jo­je bu­vo pa­ga­min­ti va­di­na­mi ske­nuo­jan­tis tu­ne­li­nis ir vė­liau ato­mi­nės jė­gos mik­ro­sko­pai, ku­rie iki šiol yra vie­ni iš pa­grin­di­nių in­stru­men­tų na­no­moks­le ir na­no­tech­no­lo­gi­jo­se. Ta­čiau pa­sau­li­nei na­no­tech­no­lo­gi­jos plėt­rai la­bia svar­būs taip pat bu­vo Eri­ko Dreks­le­rio (E. Drex­ler) te­ori­niai dar­bai ir na­no­tech­no­lo­gi­jos pa­grin­di­mas, ku­riuos jis iš­dės­tė sa­vo kny­go­se: „Kū­ry­bos va­rik­liai“, iš­leis­to­je 1986 m., na­no­sis­te­moms skir­to­je kny­go­je „Na­no­sis­te­mos“, iš­leis­to­je 1991 m. Jo­je ir bu­vo pa­teik­ti sa­ve at­ga­mi­nan­čių mo­le­ku­li­nių ma­ši­nų pa­grin­dai, ku­rių es­mė štai ko­kia: rei­kia su­kur­ti asem­ble­rį, t. y . mo­le­ku­li­nį dirb­ti­nį pa­da­rą ar­ba, ki­taip sa­kant, mi­ni­ma­lią ma­ši­ną (ląs­te­lės ar bak­te­ri­jos ti­po ma­ši­ną), o vi­sa ki­ta for­muo­sis sa­vai­me, kaip da­bar sa­vai­me for­muo­ja­si gy­vo­ji gam­ta. Ta­da tie asem­ble­riai sa­vai­me su­si­rinks į su­dė­tin­ges­nę ma­ši­ną, or­ga­ni­zuos ki­tas su­dė­tin­gas sis­te­mas, ma­ši­nas, ga­my­bą ir t. t. Ši Dreks­le­rio kryp­tis bu­vo pa­va­din­ta mo­le­ku­li­ne na­no­tech­no­lo­gi­ja. Šiuo me­tu mo­le­ku­li­nės na­no­tech­no­lo­gi­jos kryp­tis ge­ro­kai pra­plės­ta, pa­si­kei­tė jos su­pra­ti­mas. Ji su­pran­ta­ma kaip che­mi­jos, bio­che­mi­jos ir bio­tech­no­lo­gi­jos pa­grin­du ku­ria­mos di­de­lės sis­te­mos, ku­rio­se sis­te­mų kūri­mo pro­ce­sas yra orien­tuo­tas nuo at­ski­rų ato­mų mo­le­ku­lių sin­te­zės link  ir nuo mo­le­ku­lių prie sa­ve or­ga­ni­zuo­jan­čių an­sam­blių ir sis­te­mų. Šia kryp­ti­mi yra plėtojama mo­le­ku­li­nė elek­tro­ni­ka, ku­ria­mos na­no­ma­ši­nos. Tai kryp­tis iš apa­čios į vir­šų.

Ki­ta kryp­tis (apie ją daž­niau­siai ir kal­ba­ma Lie­tu­vo­je, bet jos reikš­mė na­no­tech­no­lo­gi­jo­je gal tik pra­de­da ryš­kė­ti) – tai to­les­nė mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja, pro­ce­sas, bū­din­gas žmo­ni­jos tech­no­lo­gi­nei evo­liu­ci­jai: nuo ak­mens kir­vu­ko, ge­le­žies ga­mi­nių iki elek­tro­ni­kos, mik­ro­elek­tro­ni­kos, mik­ro­sis­te­mų. Mik­ro­sis­te­mos da­bar ir su­da­ro nau­ją in­stru­men­ti­nę ba­zę, ku­ri vei­kiau­siai ir tar­naus na­no­tech­no­lo­gi­jai kaip in­stru­men­ti­nė ba­zė.

Iš­kart no­rė­čiau pa­brėž­ti, kad na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mė nė­ra mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja. Prie­šin­gai, iš ma­žų da­ri­nių, iš ato­mų ir mo­le­ku­lių, juos dė­lio­jant ar lei­džiant pa­tiems su­sior­ga­ni­zuo­ti, kaip da­bar ir da­ro prof. R. Ro­toms­kio gru­pė, su ku­ria mes ben­dra­dar­biau­ja­me, pa­vyks­ta su­dė­lio­ti di­džiu­les sis­te­mas. Ga­lu­ti­nis tiks­las – iš­mok­ti da­ry­ti taip, kaip gam­ta da­ro, kad pa­čios ląs­te­lės, pra­de­dant ka­mie­ni­nė­mis ląs­te­lė­mis, or­ga­ni­zuo­tų­si į or­ga­niz­mą. Vie­ną die­ną  ka­mie­ni­nio ti­po ląs­te­les gal­būt pa­vyks su­sin­te­tin­ti nau­do­jant na­no­tech­no­lo­gi­nius me­to­dus, o in­for­ma­ci­ja galbūt tam bus ima­ma iš ge­no­mo. To­kiai ga­my­bai rei­ka­lin­gas vi­siš­kai ki­tas pa­sau­lio su­vo­ki­mas ir nau­ja fi­lo­so­fi­ja, trak­to­ris­tai ne­ga­li bū­ti na­no­tech­no­lo­gi­jos spe­cia­lis­tai. Kai sa­kau trak­to­ris­tai, tai tu­riu min­ty­je de­ter­mi­nis­tus, kla­si­ki­nės me­cha­ni­kos pa­sau­lio su­vo­ki­mo at­sto­vus, ku­rie pa­sau­lį ma­to nuo Niu­to­no me­cha­ni­kos ar De­kar­to sis­te­mos at­spir­ties taš­ko. Gy­vo­jo­je gam­to­je nė­ra De­kar­to ko­or­di­na­čių sis­te­mos. Gam­to­je vei­kia frak­ta­lų ti­po struk­tū­ros, cha­o­so te­ori­ja ir sa­ve or­ga­ni­zuo­jan­čios sis­te­mos. Štai čia yra na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mė. Ko ge­ro, šian­dien kal­bė­ti apie na­no­tech­no­lo­gi­jas gal net per anks­ti. La­biau ver­tė­tų kal­bė­ti apie na­no­moks­lą ir ži­nių ba­zę, ku­rią rei­kė­tų su­kur­ti, kad bū­tų ga­li­ma kur­ti na­no­tech­no­lo­gi­jas. Da­bar pa­sau­ly­je plė­to­jamos tam tik­ros kryp­tys, orien­tuo­tos į na­nost­ruk­tū­rų pa­nau­do­ji­mą, sie­kiant gau­ti prin­ci­pi­nes nau­jas me­džia­gas, ku­ria­mi kvan­ti­niai kom­piu­te­riai na­nost­ruk­tū­rų pa­grin­du ir t. t. Ta­čiau ga­lu­ti­nis na­no­tech­no­lo­gi­jos tiks­las yra mo­le­ku­li­nės ma­ši­nos. Yra 3 na­no­tech­no­lo­gi­jos kryp­tys. Pir­mo­ji – kie­to kū­no tech­no­lo­gi­ja, ku­ri tra­di­ciš­kai ėjo mi­nia­tiū­ri­za­ci­jos keliu ir šian­dien tu­ri­me kaž­ką pa­na­šaus į na­no­tech­no­lo­gi­ją, kur ban­do­ma si­li­cio ar ki­tų kie­to kū­no struk­tū­rų pa­grin­du su­kur­ti nau­jus na­no­met­ri­nio dy­džio ele­men­tus – elek­tro­ni­nius, me­cha­ni­nius.

An­tra kryp­tis taip pat iš es­mės plė­to­ja­si mi­nia­tiū­ri­za­ci­jos ke­liu: tai bio­lo­gi­ja. Pra­dė­ju­si nuo las­te­lių, bio­lo­gi­ja per­ėjo į mo­le­ku­li­nį ly­gį – DNR in­for­ma­ci­jos de­šif­ra­vi­mą, pro­tei­nų vaid­mens ir t. t. ty­ri­mą.

Tre­čio­ji kryp­tis – che­mi­jos ša­ka, ku­ri ėjo at­virkš­tiniu ke­liu, pra­dė­ju­si nuo ato­mų, che­mi­ja per­ėjo prie mak­ro­mo­le­ku­lių, su­pra­mo­le­ku­li­nės che­mi­jos ir kom­plek­sų. Šios kryp­tys, ku­rių dvi plėtojosi „iš vir­šaus į apačią“ ir vie­na „iš apa­čios į viršų“ šian­dien jun­gia­si į vie­ną vi­su­mą, o tai ir tu­rė­tų su­da­ry­ti na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mę. Tai bus nau­jos ga­my­bos pa­grin­das ir nau­jo ti­po ga­my­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Fak­tiš­kai ei­na­ma gam­tos „ga­my­bos pro­ce­sų“ imi­ta­vi­mo ke­liu.

O ką na­no­tech­no­lo­gi­jo­je da­ro fi­zi­kai?

ML. Prof. V. Snit­ka pa­tei­kė ga­na bau­gi­nan­čias na­no­tech­no­lo­gi­jos at­ei­ties per­spek­ty­vas, ka­dan­gi šia­me pa­sa­ko­ji­me tar­si at­gy­ja moks­lo fan­tas­tų su­kur­tie­ji pa­sau­liai, ku­riuo­se žmo­gui gy­ven­ti ne itin jau­ku. Kas bus,  jei­gu su­lauk­si­me me­to, kai tech­no­lo­gi­jų su­kur­ti pa­da­rai pra­dės sa­va­ran­kiš­kai dau­gin­tis, or­ga­ni­zuo­tis, ir dar už­si­ims ne­ži­nia ko­kia ga­my­ba. Žmo­gus taps vi­siš­kai ne­bū­ti­nas, o gal dar truk­dys monst­rams vyk­dy­ti sa­vo sa­vior­ga­ni­za­ci­jos pro­gra­mą, ne­ži­nia ko­kiems tiks­lams duo­tą.

lo­giau­sia, jei­gu pro­gra­mos stab­džiai ne­su­veiks ir tie monst­rai ir į sa­vo kū­rė­jus su­re­a­guos vien kaip į kliu­vi­nį, ku­rį bū­ti­na pa­ša­lin­ti, jei­gu no­ri iš­lik­ti. Ti­kiuo­si, tų pra­na­šiš­kų ir apo­ka­lip­si­nių lai­kų ne­su­lauk­ti, bet mū­sų vai­kų ir jų pa­li­kuo­nių gai­la.

Be­je, iš prof. V. Snit­kos įžan­gos žo­džio ne­la­bai su­pra­tau, ką na­no­tech­no­lo­gi­jo­je da­rys fi­zi­kai. Ne­jau­gi bus tik che­mi­kų ir bio­che­mi­kų pa­gal­bi­nin­kai? Lai­mei, čia tu­ri­me Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rių prof. Ste­po­ną Aš­mon­tą, ku­ris mums ir pa­aiš­kins, ką na­no­tech­no­lo­gi­jo­je jau šian­dien da­ro Lie­tu­vos fi­zi­kai.

S. Aš­mon­tas. Fi­zi­kams, kaip ir dau­ge­liui tiks­lių­jų moks­lų at­sto­vų, na­no­tech­no­lo­gi­jos ter­mi­nas yra la­bai pri­im­ti­nas, nes 15 ar 20 me­tų prie šios sri­ties bent jau mū­sų pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kai la­bai sėk­min­gai ar­tė­jo.

ML. Ne­jau­gi ko­ne nuo R. F. Fein­me­no ir Dreks­le­rio dar­bų ir pra­si­dė­jo na­no­tech­no­lo­gi­ja? Ar iš tie­sų bu­vo me­tas, kai mū­sų fi­zi­kai dir­bo, kaip sa­ko­ma, prie­ša­ki­nė­se šio moks­lo po­zi­ci­jo­se? Ma­nau, mū­sų skai­ty­to­jams įdo­mu ži­no­ti.

S. Aš­mon­tas. Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai ti­ria kie­to kū­no są­vei­kas su įvai­rio­mis spin­du­liuo­tė­mis. XX a. pa­grin­di­nės ty­ri­nė­ji­mų kryp­tys bu­vo mik­ro­elekt­ro­ni­ka – pus­lai­di­nin­kių ir ki­tų įtai­sų – mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja. Kuo ma­žes­ni at­stu­mai, tuo di­des­nė tų įtai­sų vei­ki­mo spar­ta. Pvz., ku­riant tran­zis­to­rius, bu­vo ma­ži­na­mi ba­zės dy­džiai, elek­tro­nas ar sky­lė grei­čiau tą at­stu­mą įvei­kia, to­dėl tran­zis­to­rius ga­li stip­rin­ti aukš­tes­nį daž­nį ir t. t.

Bet jau 1990 m. fi­zi­kai įsi­ti­ki­no, kad ne­iš­ven­gia­mai ar­tė­ja lai­kas, kai bus pa­siek­ta fi­zi­ki­nė ri­ba, kai to­les­nė mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja taps ne­įma­no­ma. Jei­gu tran­zis­to­riu­je bus trys ato­mi­niai sluoks­niai, o lais­vų­jų krū­vi­nin­kų kon­cen­tra­ci­ja tu­rės bū­ti apie 1016 cm-3, tai vi­sa­me sluoks­ny­je ga­li ne­lik­ti nė vie­no lais­vo elek­tro­no. Tū­ris ga­li bū­ti toks ma­žas, kad jau ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, ar jis le­gi­ruo­tas, ar ne, kai krū­vi­nin­kų kon­cen­tra­ci­jos yra ne­di­de­lės.

Žo­džiu, įsi­ti­kin­ta, kad to­liau ma­žin­ti pus­lai­di­nin­ki­nius įtai­sus jau be­veik ne­įma­no­ma. Jei ši­taip ir to­liau bū­tų dirb­ta, tai tran­zis­to­rių mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja bū­tų pa­si­bai­gu­si  maž­daug apie 2005­2010 me­tus.

Ta­čiau jei­gu pri­si­min­tu­me kad ir ne­to­li­mos pra­ei­ties prog­no­zes apie la­ze­ri­nių švie­sos im­pul­sų trum­pi­ni­mą, tai įsi­ti­kin­tu­me, jog nuo prog­no­zių pra­de­da­ma nu­kryp­ti, jau ne taip spar­čiai prie tos ri­bos ar­tė­ja­ma, to­dėl jau su­ta­ria­ma, kad ir mi­nia­tiū­ri­za­ci­jos to­les­nės prog­no­zės nė­ra vi­siš­kai tei­sin­gos.

ML. Ko ta­da ver­tos prog­no­zės, jei­gu nepa­si­tvir­ti­na?

S. Aš­mon­tas. Ma­to­te, kai pra­de­da­ma kur­ti ir ga­min­ti la­bai ma­žų dy­džių įtai­sus, tai jau ten­ka iš­mok­ti da­ry­ti ato­mų ir mo­le­ku­lių dy­džio struk­tū­ras.

R. Ro­toms­kis. Jei­gu tu­ri­me mak­ro­sis­te­mą, tai ji pa­klūs­ta vie­niems, o mi­nia­tiū­ri­niai įtai­sai pa­val­dūs ki­tiems dės­nin­gu­mams. Jei­gu tu­ri­me auk­si­nę vie­le­lę, tai jos sa­vy­bės yra vie­no­kios, ta­čiau jei­gu tu­ri­te tik 500 ato­mų auk­si­nę vie­le­lę, jos sa­vy­bės ap­ra­šo­mos jau re­mian­tis vi­sai ki­ta fi­zi­ka. Ir ši­tai at­ve­ria nau­jas ga­li­my­bes.

ML. Su­pran­tu, jog tai me­džia­go­ty­ros sri­ties, kur dir­ba prof. S. Aš­mon­to va­do­vau­ja­mi Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to dar­buo­to­jai, di­de­lis pri­va­lu­mas. Tik­riau­siai tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie prof. R. Ro­toms­kio bio­fo­to­ni­kos ty­ri­nė­ji­mus. Ne­tie­si­nių reiš­ki­nių fi­zi­ka at­ve­ria dau­gy­bę nau­jų ga­li­my­bių ty­ri­nė­to­jams.

S. Aš­mon­tas. 2000 m. No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tai fi­zi­kos sri­ty­je dar 1970 m. pa­siū­lė kur­ti pus­lai­di­nin­kių he­te­rost­ruk­tū­ras iš skir­tin­gų ato­mų ir taip pa­vy­ko gau­ti dirb­ti­nes me­džia­gas. Iš pus­lai­di­nin­kių, me­ta­lų ir jų mi­ši­nių pa­vy­ko gau­ti he­te­ro­la­ze­rius, tran­zis­to­rius su he­te­ro­san­dū­ro­mis ir pan. Dar­bas ga­lop bu­vo įver­tin­tas No­be­lio pre­mi­ja.

Ta­čiau no­riu at­kreip­ti dė­me­sį štai į ką: kai iš mik­ro­elek­tro­ni­kos per­ei­na­me į na­no­e­lek­tro­ni­ką, t. y. iš mik­ro­mat­me­nų į na­no­mat­me­nis, iš es­mės kei­čia­si fi­zi­ki­nės me­džia­gų sa­vy­bės – į tai ir at­krei­pė dė­me­sį prof. R. Ro­toms­kis.

ML. Tad gal čia, kur tos sa­vy­bės kei­čia­si, kur pra­de­da ga­lio­ti ki­tos fi­zi­kos dės­nin­gu­mai, ir pra­si­de­da na­no­moks­las?

S. Aš­mon­tas. Sri­ty­je, ku­rio­je man ten­ka dirb­ti, ta pa­ti di­de­lio ir ma­žo tū­rio me­džia­ga aki­vaiz­džiai kei­čia sa­vo sa­vy­bes. Net ir mū­sų 1977 m. už­re­gist­ruo­tas at­ra­di­mas (Ste­po­no Aš­mon­to, Ju­ro Po­že­los ir Kon­stan­ti­no Rep­šo at­ra­di­mas apie elek­tro­va­ros jė­gos ir lai­du­mo asi­met­ri­jos su­si­da­ry­mą vie­na­ly­čia­me izot­ro­pi­nia­me pus­lai­di­nin­ky­je – G. Z. past.), kai vie­na­ly­tis pus­lai­di­nin­kis pra­de­da ly­gin­ti kin­ta­mą sro­vę. Jei­gu su­da­ro­ma asi­met­ri­nė for­ma, tai, pa­si­ro­do, tu­rint pus­lai­di­nin­kį ma­žų dy­džių ne­be­rei­kia nė p-n san­dū­ros, nes vien dėl ge­o­met­ri­nių me­džia­gos sa­vy­bių ga­li­ma gau­ti la­bai įdo­mius fi­zi­ki­nius efek­tus.

ML. Ta­čiau net ir ga­vę pir­mo­jo Lie­tu­vos moks­lo is­to­ri­jo­je at­ra­di­mo lau­re­a­tų var­dus Jūs sa­vo efek­to vi­sai ne­va­di­no­te na­no­tech­no­lo­gi­jos reiš­ki­niu?

S. Aš­mon­tas. Ter­mi­no na­no­tech­no­lo­gi­ja ne­bu­vo. Už­tat ir ga­vo­me at­ra­dė­jų tei­ses, ka­dan­gi nie­kas ne­ti­kė­jo, kad ga­li bū­ti toks keis­tas efek­tas. Kai 1973 m. J. Po­že­la nu­va­žia­vo į Le­ning­ra­dą (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas) ir Ryv­ki­no la­bo­ra­to­ri­jo­je pa­da­rė se­mi­na­rą, tai Ryv­ki­nas ka­te­go­riš­kai pa­reiš­kė: „To bū­ti ne­ga­li“. Žo­džiu, J. Po­že­lai bu­vo pa­siū­ly­ta grį­žus į Vil­nių pa­tiks­lin­ti ma­ta­vi­mo re­zul­ta­tus.

Ir vis tik mums pa­vy­ko su­da­ry­ti mo­de­lį, įro­dy­ti sa­vo tie­są ir gau­ti už tai at­ra­di­mą. Na­nost­ruk­tū­rų pa­si­reiš­ki­mas bu­vo tiek ne­aki­vaiz­dus, ne­ti­kė­tu­mo efek­tas bu­vo la­bai di­de­lis. Tuo­me­ti­nis TSRS MA pre­zi­den­tas akad. Mstis­la­vas Kel­dy­šas krei­pė­si į MA pre­zi­diu­mo na­rius: ar ga­li štai toks vie­na­ly­čio pus­lai­di­nin­kio pa­vyz­dė­lis tu­rė­ti asi­met­ri­nę vol­tam­pe­ri­nę cha­rak­te­ris­ti­ką ir ly­gin­ti elek­tros sro­vę? Jis iš­gir­do vie­nin­gą aka­de­mi­kų at­sa­ky­mą – ne, ne­ga­li.

R. Ro­toms­kis. At­sa­kė va­do­vau­da­mie­si kla­si­ki­nės fi­zi­kos sam­pra­ta.

S. Aš­mon­tas. Iš tie­sų jei­gu rem­tu­mės kla­si­ki­niais sam­pro­ta­vi­mais, tai dau­ge­lis nau­jų reiš­ki­nių, ku­rie at­si­ran­da na­nost­ruk­tū­ro­se, sun­kiai su­vo­kia­mi. Jei­gu nau­do­si­mės kvan­ti­nės me­cha­ni­kos ga­li­my­bė­mis, tai dau­ge­lis reiš­ki­nių pa­si­ro­dys leng­vai pa­aiš­ki­na­mi. Tar­ki­me, ma­ži­nant va­di­na­mą­sias kvan­ti­nes duo­bes, elek­tro­nai pra­de­da ju­dė­ti ri­bo­to­je erd­vė­je ir už­draus­to­ji juos­ta pra­de­da di­dė­ti pro­por­cin­gai ma­žė­jan­čiam pus­lai­di­nin­ki­nio įtai­so tū­riui. Me­džia­go­je pra­de­da reikš­tis di­men­si­niai efek­tai. Pa­grin­di­niai fi­zi­ki­niai me­džia­gų pa­ra­met­rai kin­ta pri­klau­so­mai nuo to įtai­so ar ele­men­to dy­džio. Šio­mis są­ly­go­mis fi­zi­kas pir­miau­sia ga­lė­tų eks­pe­ri­men­tiš­kai iš­ma­tuo­ti ir pa­grįs­ti, kas gi vyks­ta gau­to­jo­je na­nost­ruk­tū­ro­je.

Šio straipsnio originalas paimtas iš čia: —>>Θ

Leave a comment »

Eastk Levinskine. NSO, vaiduoklis ar tiesiog įkyri musė?


Nežinau kaip kiti, bet aš, pradėdamas bet kokį kontaktą, mėgstu žinoti su kuo turiu reikalą. Todėl prieš atsiliepdamas telefonu, visada pasižiūriu kas skambina. Tą patį darau ir pradėdamas skaityti elektroninius laiškus ar telefonines SMS. Nes paprastai man iki šiol skambindavo ar rašydavo konkretūs asmenys. Bet laikai keičiasi ir gyvenimas darosi ne visada prognozuojamas. Su manimi į kontaktą vis atkakliau pradėjo belstis vaiduoklis Eastk Levinskine. Pradžioje pamaniau, kad man žinutes rašo kokia nors gerbėja Asta Levinskienė, kuri, gal būt iš susijaudinimo suklydo rašydama savo pavardę ir vardą. Tačiau vėliau įsitikinau – klaidos jokios nėra. Man vos ne kasdiena SMS rašo Eastk Levinskine. Ir kadangi šis vaiduoklis niekada neskambina, o tik rašo, rašo ir vėl rašo, negaliu jo net lyties nustatyti. Gal gi net ne moteris, o koks mėlynšvarkis džigitas?

“Aha“ – sumaniau vieną dieną, – “nuo manęs taip jau lengvai nepasislėpsi. Yra tokia visagalė Google, kuri viską žino šiame pasaulyje“. Ir atsivertęs šios aiškiaregės langelį, tuoj pat surinkau “Eastk Levinskine“.

Bet kas gi tai? Pasirodo ne tokia jau visagalė ta Google, nes ji nieko apie šį tipą nežino. Kiek vėliau supratau, kad nieko čia ir keisto, google kontaktuoja tik su žemiškais produktais, kuo esame ir mes visi, o čia aš užsinorėjau sužinoti apie nežemiškas civilizacijas, kitaip dar NSO vadinamas, tad ir atsimušiau kaip į tiesią sieną. Žinia, google ne tokia jau apsnūdus, tikiuosi ir jai tapo smalsu, tad su laiku ir ji susigaus žinių apie šį NSO.

Tik ar tikrai ta Eastk Levinskine tokia jau nežemiška? Savo elgesiu ji labai primena įkyrią musę, kuri kartais mums neduoda net gerai pamiegoti. Ir protu ne itin, atrodo, pasižymi. Nes siuntinėja tokias žinutes, kurios tinkamos gal tik mažamečiams vaikams. Štai liepos 15 d. ji mane bandė užburti IKI paslaptimi, atsiuntė slaptažodį ir liepė eiti į parduotuvę pirkti negazuoto vandens. Na nereikia man to vandens, gal Eastk Levinskine nei nežino, kad pas mane yra kranas, iš kurio kada panorėjus bėga vanduo, o gal galvojo, kad pataikė į Sacharą, bet komanda yra komanda, paklusau ir nuėjau. Kadangi slaptažodis nežemiškos kilmės – GOURMIET, man gal nelabai sklandžiai pavyko jį ištarti, todėl kasininkė labai suglumo, paraudo ir net atšoko nuo manęs tolyn. Dabar jau suprantu, kad ji gal apie mane pagalvojo, kad aš ateivis ir kalbu nesuprantamais činga čianga, o kuris čia iš mūsų jau toks drąsus su tokiais eiti į betarpišką kontaktą. Kodėl betarpišką – paklausite? Na, o kaip kitaip, slaptažodį reikia sakyti taip, kad kiti eilėje negirdėtų, todėl pasilenkiau prie kasininkės ir visą tą abrą kadabrą susakiau priglaudęs lūpas prie ausies….

Žodžiu, tą kartą man viskas baigėsi gerai, kasininkė apie jokį vandenį nežinojo, tai man jo ir pirkti nereikėjo. Grįžau nepatuštinęs savo piniginės. Tačiau tuo niekas nesibaigė. laimei, Eastk Levinskine nereikalauja ataskaitos ar tikrai pirkau vandenį, nes gal lieptų eiti dar kartą ir aiškiau ištarti slaptažodį, bet blogai tas, kad ji ėmė mane atakuoti nuolatos.

Nei nežinau tikėti ar ne, bet liepos 19 d. atsiuntė pranešimą, kad nuo liepos 1 d. pabrango mano dujos, nors šiaip jau, planetoje, kuri vadinasi Žemė, kainų pokyčiai atgaline data turėtų neveikti. Liepos 20 d. Eastk Levinskine mane bandė sugundyti vynu, kuriam bus nuolaidos net iki 30%, tačiau kažkodėl perspėjo, kad nepirkčiau putojančio vyno, nes jis pigesnis nebus. Gal šio ateivio planetoje angliarūgštė labai kenkia jo konstrukcijai, todėl gazuoti gėrimai už įstatymo ribų? Liepos 22 d. vaiduoklis mane jau bandė gundyti kažkokiu alumi. SMS žinutėje tiesiog rašė: su IKI kortele – Kalnapilio DUBBLES ALU skardoje, 2%, 0,51 pirkite uz 1,39Lt (su-50%). Laikas daug ką keičia, dabar jau be didesnės baimės nebevykdau vaiduoklio-musės nurodymų. Tuo labiau, kad nei nesuprantu kas čia per kodai. DUBBLES, tikriausiai ir vėl slaptažodis, o kas tie 2 ir 50 procentų? Čia gal nuolaidos diapazonas, jei raiškiai pasakysi žodį DUBBLES, tau bus 50% nuolaida, o jei nemokšiškai, tai tik 2?

p.s. Baigdamas rašyti šias eilutes nutariau “perversti“ savo senesnius SMS. Ir su nauja nuostaba konstatuoju, kad vaiduoklis Eastk Levinskine dar ir šantažu užsiima. Gerai prisimenu, kad gegužės viduryje buvau gavęs šantažuojančią žinutę iš Vivus.lt, kurioje tada rašyta: “Gerb. Vivus.lt kliente, Jus esate skolingas, nes pradelsete sumoketi menesio imoka. Nedelsiant ivykdykite savo isipareigojimus arba susisiekite su mumis tel. 837 210 531 arba el.pastu skoluskyrius@vivus.lt del skolos mokejimo suderinimo. Kiekviena diena Jusu isiskolinimas did?ja. Jei Jus neivykdysite savo isipareigojimu arba nesusisieksite su mumis, mes perduosime skolos isieskojima tretiesiems asmenims.Su pagarba,Vivus.lt“. Įdomiausia tai, kad tada ta žinutė turėjo siuntėjo numerį, o dabar, praėjus 2 mėnesiams, ji tapo siųsta nuo Eastk Levinskine…

Jeee, dagyvenome… Ateiviai, pasirodo, pradeda nuo šantažo, o kai tai nepavyksta, tada ima gundyti vandeniu ir net vynu… Mielas skaitytojau, ar ir tu kontaktuoji su nežemiškomis civilizacijomis? Papasakok jei turi ką. O jei negauni jokių “majakų“, gal kažkas pas tave negerai? Gal pasiskambink mano nurodytu telefonu 837 210 531… Kaip suvalkiečiai sako – mažu ir tu skolingas ale nežinai to? O jei taip, tai gi ir tave gali užpulti TRETIEJI ASMENYS,  o kas jie tokie, nutylima. Aš beveik neabejoju, kad tai kokie nors marsiečiai, kurie nesismulkina su žemiečiais, tad geriau sumokėti dabar. 😀

Comments (6) »

Romualdas Matelis: “Lietuva. Valstybė ar Kunigaikštysčių asociacija?“


Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavim, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai?
Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.
Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?
Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras – pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.
Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…
12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.
13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.
Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?
Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?
Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?
Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:
Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317
Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194

Romualdas Matelis,
Inžinierius ekonomistas

Leave a comment »

R.Matelio rašinukų turinys


Kažkur jau esu rašęs, bet ne pro šal ir pasikartoti bus. Kai atklydau į WordPress’ą, pabandžiau užsivesti savo mintraštį tiesiog su savo pavarde adrese. Tačiau sistema neleido, sakė, kad toks jau yra. Ir pasiūlė matelislt.wordpress.com. Teko sutikti. Ir tik po metų laiko, paaiškėjo, kad čia saitą matelis.wordpress.com esu užsivedęs aš pats. Tik visa tai man buvo išgaravę.

Na, viliuosi, gal šio tinklapio dizainas kiek pasikeitė, todėl jo nebeatpažinau. Dabar, kai susiradau slaptažodį ir vėl galiu prisijungti senesniajame blog’e, rašinukus dažniau rašau ten. Tad sugalvojau čia užvesti turinį ano blogo. Jei kam pasirodys įdomi tema, Jums beliks spustelėti ant pavadinimo ir tuo pat pakliūsite į mano pagrindinį tinklaraštį.

Taigi,

Turinys

R.Matelis: Kaltinamasis Letas Palmaitis. Viena pirmųjų Kregždžių?

Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

Nors turime begalę darbo namuose, Vengrija mums labai svarbi

Pedofilijos skandalas virsta išbandymu valstybei ir jos vadovei

Prekyba poveikiu. Sudėtingas, bet įdomus naujadaras

R.Matelis: Apie toleranciją … ir kitus, iš Vakarų atskriejusius šviesulius

R.Matelis: Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

R.Matelis: Ar tai serenados po jaunimo balkonais?

R.Matelis: Argi ne Lietuvos valioje spręsti dėl sezoninio laiko atsisakymo?

R.Matelis: Be įžangos ir tęsinio apie Kedžių tragediją

R.Matelis: Donatos Rimšaitės istorija. Nors dar ne istorija…

R.Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie brangaus būsto apmokestinimą

R.Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie planuojamą indėlių apmokestinimą

R.Matelis: Ką mąsto valdžia? Apie ruošiamus transporto mokesčius

R.Matelis: Kai vyriausybės žodis skamba ne solidžiai, o, deja, komiškai

R.Matelis: N.Puteikio byla finišavo?

R.Matelis: N.Puteikio byla. Panašumai ir skirtumai…

R.Matelis: Perestroijka mano gyvenime

R.Matelis: Vilos Neringoje. Tragedija ar išpūstas burbulas

Leave a comment »

Įdomu paskaityti: Z.Baumanas. Greitis, gyvenimas off-line ir nekasdienis dialogas


Zygmuntas Baumanas,
„Kultūros barai“
2012 m. sausio 6 d. 09:21

Zygmuntas Baumanas

Zygmuntas Baumanas

Dvi sąvokos, dvi idėjos, dvi mintys atvedė mus į Vroclavą*: viena – tai nekasdieniškumas, antra – dialogas. Svarsčiau, kaip jas susieti, suderinti vieną su kita. Ir, prisipažinsiu, tai padaryti nebuvo lengva. Supratau, kad jeigu kas nors iš jūsų manęs paklaustų, kokia yra pagrindinė idėja, su kuria šiandien atvažiavau pas jus, galėčiau atsakyti dviem žodžiais: lėtinkite greitį. Taigi paskaita bus skirta šiai idėjai išplėtoti.

Koks yra ryšys tarp susitikimo temos ir tos idėjos, kurią subrandinau, mąstydamas apie šią paskaitą? Kai viename sakinyje susiduria du žodžiai nekasdieniškumas** ir dialogas, tai beveik tas pats, lyg girdėtume pavardes Kličko ir Adamekas.*** Žiniasklaida be paliovos kalba apie šių boksininkų dvikovas, publika tik ir laukia „snukių daužymo“. Panašus yra ir šių dviejų sąvokų santykis – nekasdieniškumas ir dialogas vienas kito atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai, tarp jų nuolat tvyro didžiulė įtampa.

Kad paaiškinčiau teiginį, kol kas skambantį gana miglotai, pradėsiu nuo problemos, iš pirmo žvilgsnio lyg ir tolimos pagrindinei temai, bet kiekvienas iš jūsų, ko gero, ne kartą esate su ja susidūręs (o jeigu nesusidūrėte, tai bent girdėjote, kad yra susidūrę kiti). Šiandien ji vadinama stresu, o kadaise ją apibrėždavo žodžiai „jausti spaudimą“. Būsena, apimanti, kai jaučiama nuolatinė įtampa, yra rimčiausia šiandieninės civilizacijos liga ne tik Lenkijoje, bet ir vadinamajame išsivysčiusiame, o tikriausiai net ir vis dar besivystančiame pasaulyje. Tai liga, žmonėms ir ekonomikai atnešanti daugiau nuostolių, negu visos kitos ligos kartu sudėjus. Pavyzdžiui, Amerikoje nedarbingumo pažyma ilgiau nei trim ar keturiom savaitėms yra išduodama būtent dėl streso. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Amerikos ekonomika dėl to patiria net 300 milijardų dolerių nuostolį per metus, jis didesnis negu nuostolių dėl kitų ligų suma.

“Vakaruose išplito mada, kuri vadinama the great speed up, – tai didžiulis greitis su milžinišku pagreičiu. Šiandieninę situaciją apibūdina būtent šie žodžiai. Tas pašėlęs skubėjimas reiškia, kad dabar jau nebėra laiko, kurio kadaise, seniai seniai, buvo labai daug ir jo užteko viskam: ir darbui, ir apmąstymams, ir poilsiui, ir panašiems“ dalykams.
Zygmuntas Baumanas

Ką reiškia „jausti spaudimą“? Klinikiniai streso požymiai – tai įtampa, jautrumas, nervingumas, nekantrumas, blaškymasis, nesugebėjimas atsipalaiduoti, polinkis į depresiją arba agresiją, o kartais į šizofrenišką šių abiejų kraštutinių būsenų kombinaciją. Stresą sukelia tai, kad nuolatos jaučiama slegianti pernelyg didelių reikalavimų, iššūkių, su kuriais nepajėgiama susidoroti, našta, žmogus pradeda blaškytis, nežino, ar tikrai sutvarkė vieną reikalą, kad galėtų imtis kito, nesugeba įvertinti, ar kurią nors problemą jau išsprendė iki galo, ar vis dar ne.

Atrodo, pagrindinė šiandieninės visuomenės streso priežastis yra nuolatinis skubėjimas, noras viską daryti labai greitai, o kai įgyjamas pagreitis, nebesugebama sustoti. Vakaruose išplito mada, kuri vadinama the great speed up, – tai didžiulis greitis su milžinišku pagreičiu. Šiandieninę situaciją apibūdina būtent šie žodžiai. Tas pašėlęs skubėjimas reiškia, kad dabar jau nebėra laiko, kurio kadaise, seniai seniai (jauni žmonės, sėdintys šioje salėje, to neprisimena), buvo labai daug ir jo užteko viskam: ir darbui, ir apmąstymams, ir poilsiui, ir panašiems dalykams.

Šiandien laikas tarsi sutrumpėjo, susitraukė, pats susispaudė ir mus prispaudė: iš mūsų reikalaujama kuo efektyvesnių rezultatų, kurių pasiekiama per kuo trumpesnį laiką. Išvada: biologinė evoliucija žmogaus, kaip biologinės rūšies, neparengė, nepritaikė gyventi tokiomis sąlygomis. Biologinė evoliucija atvedė į tam tikrą žmonijos raidos stadiją, t. y. atsirado medžiotojų ir maisto rinkėjų gentis, bendruomenė, visuomenė. Christopheris Bryantas ir kiti evoliucijos antropologai sako, kad medžiotojų ir maisto rinkėjų gentys prasimanydavo maisto tik tiek, kiek jo reikėjo alkiui numalšinti. Laisvu laiku žmonės darydavo tai, kas nekelia streso: vieni kitiems pasakodavo istorijas, snūduriuodavo, dykinėdavo, žaisdavo su vaikais… Tokios sąlygos buvo labai palankios sukurti optimaliai gyvensenai. Na, o tada atsirado kultūra, kuriai, kaip žinome, nuo pat Voltaire’o laikų rūpi pataisyti gamtą, ir ji nuolatos ją taiso, stengdamasi kur kas labiau, negu stengėsi mūsų protėviai. Vienas iš to taisymo rezultatų – minėtasis the great speed up, atsirandantis dar ir dėl to, kad žmonės, vos tik pajunta nerimą, iškart pradeda blaškytis. Jie praranda pasitikėjimą, jiems atrodo, esą žemė slysta iš po kojų, todėl bando kaip nors gelbėtis.

Tikriausiai visi žinote, kad šiuo metu, nors praėjo visai nedaug laiko po pastarosios ekonominės depresijos (ir ją vis dar jaučiame), daugelyje Vakarų šalių – tiek Anglijoje, kur gyvenu, tiek Amerikoje – gamybos apimtys jau pasiekė tokį lygį, koks buvo prieš krizę (tai, beje, irgi puikiai iliustruoja minėtąjį the great speed up). O bedarbių nesumažėjo, bent jau iki tokio pat skaičiaus, koks buvo prieš sunkmetį. Išvada peršasi savaime: tiems, kurie prasidėjus krizei neprarado darbo, teko pakeisti tuos, kurie buvo atleisti, vadinasi, tie, kurie liko darbo rinkoje, turi prisiimti užduotis tų, kurie pasitraukė.

Taigi jie turi gerokai didesnį darbo krūvį, daugiau pareigų ir užduočių, nes, žymiai sumažėjus darbuotojų skaičiui, gamybos apimtys vis tiek yra tokios pačios. Beje, tokia praktika įsigalėjusi jau nuo seno. Štai Anglijoje 1969 m. pramonės sektoriuje dirbo 7,5 milijono žmonių, o šiandien dirba mažiau negu 2 milijonai – per keturis dešimtmečius žmonių, dirbančių pramonės įmonėse, sumažėjo daugiau kaip tris kartus. O gamybos apimtys didėja, ekonomikos raida darosi vis spartesnė, nes jeigu nesidarytų, jei bent trumpam sustotų, iškart visus apimtų panika. Kodėl? Todėl, kad tie laimingieji, kurių dar neatleido iš darbo, negali naktimis ramiai sudėti bluosto – karštligiškai mąsto, kas bus, jeigu rytoj vėl mažins etatus ir jie atsidurs gatvėje. Slegiami nuolatinės įtampos, jie jaučiasi lygiai taip pat nesaugiai, kaip ir tie, kurie socialinio saugumo jausmą prarado jau seniai.

Kaip visa tai susiję su mūsų šios dienos tema? Pradėkime nuo nekasdieniškumo.
Kai buvau jaunas, visada, vos išgirsdavau žodį „kasdienybė“, iškart pagalvodavau: rutina, monotonija, vis tie patys veiksmai, jokių naujų iššūkių, jokio poreikio pažinti naujas veiklos formas. Tada atrodė, kad to, ką išmokai, pakaks visam gyvenimui… Mokiniai, studentai buvo panašūs į balistines raketas: kartą iššautos, jos atsiduria trasoje ir nenukrypdamos nuo kurso skrieja tikslo link. O šiandieninės „raketos“, vadinamos išmaniosiomis (smart), be paliovos turi keisti kryptį ir pačios vaikosi kaskart naujų taikinių. Anuomet kasdienybė reiškė aksiomą, kad šiandien viskas bus taip, kaip buvo vakar, o rytoj – kaip yra šiandien.

Diena buvo padalyta į kvadratinius minučių, pusvalandžių, valandų langelius, kuriuos tekdavo skirti iki kaulo įgrisusiems užsiėmimams. Jų laiką nustatydavo žadintuvas (namuose), trimitas (kareivinėse), sirena (fabrike), skambutis (mokykloje). Ir visiems buvo aišku, kad privaloma laikytis tų garsinių signalų, nes virš galvų visada budėdavo griežta tėvų, mokytojų, dėstytojų, meistrų ar viršininkų akis. Taigi, kasdienybė reiškė, kad jokių netikėtumų ar staigmenų nėra ir nebus. Kasdienybė reiškė ramybę ir – nors nesinorėtų to sakyti, bet slėpti nevalia, – nuobodulį. Laikas plaukė vientisa nenutrūkstama linija. Kasdienybė – tai normų, taisyklių, kodeksų karalystė, tradicijų, paveldo, papročių ir įpročių namai. Tikroji, t. y. to pavadinimo verta, kasdienybė reiškė, kad nekasdieniški reiškiniai yra neleistini ir tiesiog neįmanomi.

“Šiandien laikas tarsi sutrumpėjo, susitraukė, pats susispaudė ir mus prispaudė: iš mūsų reikalaujama kuo efektyvesnių rezultatų, kurių pasiekiama per kuo trumpesnį laiką. Išvada: biologinė evoliucija žmogaus, kaip biologinės rūšies, neparengė, nepritaikė gyventi tokiomis sąlygomis.“
Zygmuntas Baumanas

Taip būta kadaise. Šiandien yra kitaip. Neteigiu, kad pasaulyje pritrūko tokios kasdienybės, kuri dar visai neseniai asocijavosi su šiuo blankiu žodžiu, ir kad išnyko visi žmonės, plūduriuojantys tokios kasdienybės užutėkyje. Manyčiau, įvyko tam tikra kultūrinė revoliucija: kitoks gyvenimo būdas šiandien įsitvirtino todėl, kad gebėtume išlikti, išgyventi, susidoroti su galingais iššūkiais, kad išspręstume mums keliamus uždavinius. Rutina, tasai kasdienybės stuburas, atraminė ašis, nusinešiojo, susidėvėjo. Tai, kas dar vakar kėlė susižavėjimą, šiandien yra niekinama, laikoma nieko vertu. O jeigu kokiame nors užkaboryje kokia nors seniena per stebuklą dar yra išlikusi, tai kažin ar išsilaikys iki rytojaus. Kas vyksta šiandien, nėra susiję nei su tuo, kas vyko vakar, nei su tuo, kas vyks rytoj. Niekas negali būti tikras, kad tai, ko išmoko šiandien, bus naudinga ir rytoj. Laikas subyrėjo į smulkių epizodų karoliukus. Net jeigu tie karoliukai vis dar yra suverti, tai juos laikantis siūlas toks nestiprus, kad bet kada gali nutrūkti, ir vėrinys subyrės. Ateities šiandien, ko gero, nebegalima suverti, nes praeitis jau prarado galią susieti dabartį su ateitimi. Praeities istorijos pasakojamos vis kitaip ir klausomasi jų vis iš naujo.

Pradėti viską nuo pradžių arba net, kaip sako amerikiečiai, be born again – gimti iš naujo tapo ne tik įmanoma, bet ir būtina, jūs, jauni žmonės, tą, matyt, jau patyrėte ir patirsite dar ne kartą. Šiandien kasdienybė asocijuojasi su nuotykiais, su staigmenomis, su nuostaba, su didžiule nežinomybe. Tai vieninteliai įvykiai, kurie mūsų kasdienybėje pasikartoja kasdien, – tuo jie paradoksaliai primena rutiną. Šiandien kasdienybės patirtis, t. y. tai, ką toje kasdienybėje išgyvename, susijusi su didele nekasdieniškų įvykių tikimybe. Reziumuodamas šį mūsų pokalbio fragmentą, netgi sakyčiau, kad nekasdieniškumas ir kasdienybė tiesiog susikeitė vietomis – būtasis nekasdieniškumas tapo kasdienybe. Štai kodėl tie, kurie yra gerokai vyresni ir kurių patirtis visai kitokia, šiandien jaučiasi taip nejaukiai. O jauni žmonės kitokios kasdienybės tiesiog nepažįsta – nuo pirmos akimirkos žinodami, kad pasaulis yra būtent toks, jie prie jo jau pripratę, be to, čia nėra jokio pasirinkimo: arba su viskuo sutinki, arba nešdinkis iš mūsų smėlio dėžės.

Būtent tokia kasdienybė, kadaise atrodžiusi nekasdieniška, šiandien tapo vienintele realybe, kuri neleidžia nei įžvelgti jos prieštaravimų, nei mąstyti apie kokias nors alternatyvas. Todėl net ir laiką šiandien suvokiame visi kitaip, negu suvokė mūsų protėviai.

Žmonijos istorijoje buvo dvi laiko sampratos: pirmoji – tai cikliškas laikas, suvokiamas kaip amžinasis sugrįžimas. Jis atspindėjo didžiosios žmonijos dalies, kuri, kaip žinome, vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, praktiką. Gyvenimo ritmą diktavo pasikartojantys žemės ūkio ar gyvulių auginimo darbai, tie ciklai kartojosi ir nelabai skyrėsi vienas nuo kito, o jeigu kas nors ir keisdavosi, tai ne tiek ir ne taip, kad gyvenimo pabaigoje galėtum pasakyti, esą pasaulis pasikeitė ar keičiasi. Vienintelis būdas sužinoti, ar kas nors pasikeitė, buvo gražūs didingi senų žmonių, genties tradicijų sergėtojų, pasakojimai prie laužo. Po to atėjo naujieji (šiuolaikiniai) laikai ir nuo tada laiką įsivaizduojame kaip linijinę slinktį – laikas turi pradžią ir pabaigą, todėl grįžti atgal neįmanoma. Sukimasis ratu baigėsi. Bet ir vienu, ir kitu atveju laikas neturėjo pertrūkių, pauzių. Jis buvo nuolatinis, nenutrūkstamas, nepertraukiamas procesas. Viena akimirka keisdavo kitą, viena su kita buvo glaudžiai susijusios – nei apskritų, nei tiesių laiko linijų nebuvo galima padalyti, suskaldyti į gabaliukus. Tačiau dabarties kasdieninė nekasdienybė pakeitė net ir tai. Progreso laikais laiką suprantame visai kitaip: jeigu neisime išvien su laiku, jeigu nuo jo atsiliksime, tai staigesniame posūkyje tiesiog iškrisime iš laiko traukinio.

Drįsčiau teigti, kad geriausia metafora šiandieniniam laiko supratimui išreikšti būtų Seurat, Signaco ar Sisley’aus drobių puantilizmas: vaizdas susideda iš smulkių spalvotų taškelių, išsibarsčiusių po visą paveikslą, nėra nė vienos nenutrūkstamos linijos, ir iš tokių taškelių chaoso staiga sukuriama (yra tokia galimybė) vientisa, tam tikrus kontūrus turinti ir estetinį pasitenkinimą teikianti kompozicija. Tie laiko perėjimai ar elementai ir yra taškeliai, kuriuos reikia nuspalvinti grynomis spalvomis. Kiekvienas iš mūsų yra savo gyvenimo kalvis, kūrėjas, menininkas, dailininkas, nuo jo paties priklauso, ar iš tų taškelių bus sukurtas vertingas paveikslas, ar išeis tik beprasmiškas jų kratinys.

“Tada atrodė, kad to, ką išmokai, pakaks visam gyvenimui… Mokiniai, studentai buvo panašūs į balistines raketas: kartą iššautos, jos atsiduria trasoje ir nenukrypdamos nuo kurso skrieja tikslo link. O šiandieninės „raketos“, vadinamos išmaniosiomis (smart), be paliovos turi keisti kryptį ir pačios vaikosi kaskart naujų taikinių.
Zygmuntas Baumanas

Taškas, kaip jūs tikriausiai dar prisimenate iš vidurinės mokyklos, neturi nei apimties, nei tūrio, nei pločio, nei ilgio. Taškas iš esmės yra abstrakti sąvoka, jo būvis nematerialus. Taškas – tai geometrinė fikcija. Bet kai kurie taškai yra labai svarbūs. Vienas iš jų – tai taškas, kuris vadinasi big bang. Staiga, nelauktai netikėtai atsirado ir sprogo kažkas, niekas nežino kas, bet iš to kažko atsirado visata. Taigi, šis taškas labai svarbus, nes pakeitė ankstesnį mūsų galvojimą apie pasaulį, parodė, kad iš nieko gali atsirasti viskas ir kad momento, kada tai gali atsitikti, neįmanoma numatyti iš anksto.

Tas big bangtaškas turi vieną įdomią savybę. Jei paklausite kosmologų, kas įvyko per keletą sekundės dalelyčių iškart po big bang, jie viską tiksliai paaiškins, nes puikiai žino, kas ir kaip buvo. Bet jeigu paklausite, kas vyko prieš big bang, jie pažvelgs į jus iš aukšto, galbūt niekinamai, ir stengsis išvengti atsakymo. Kodėl? Todėl, kad vieni taškai gali būti big bang, o kiti – ne. Ir tiek žmogiškoji, tiek mokslinė intuicija čia bejėgė, nėra jokio būdo, jokio mokslinio metodo, leidžiančio nuspėti, kuris taškas gali būti big bang, o kuris – ne.

Žmonės yra protaujantys padarai, todėl, atsidūrę keblioje situacijoje, stengiasi daryti išvadas. Dabar jie mato, kad gyvenimas skeldėja, trūkinėja, byra į šipulius. Tai jau ne tasai tvirtas rožinis, kurio visi karoliukai tvarkingai suverti, čia siūlas jau nutrūkęs, o karoliukai, gyvenimo drobės taškai, pabirę be jokios tvarkos, nežinia (tai ir yra didžioji paslaptis), kaip juos vėl tvarkingai suverti, nes jie labai panašūs. Kitaip tariant, gyvenimas, ypač jaunų žmonių, kurie kitokios gyvensenos tiesiog nežino – nes jie taip gyvena nuo pat pradžių, šiandien plūduriuoja būtent tokiame puantilistiniame laike, ir tai yra ypatinga, nepaprastoji padėtis.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad nepaprastosios padėties sąvoka lenkiškai reiškia tai, ką angliškai vadiname state of emergency, ir tas emergency neturi nė šešėlio nepaprastumo, emergency mums sako, kad susiduriame ne su nepaprastąja, o su avarine situacija, pabrėžiu, avarine, tai yra tokia, kurią norint suvaldyti reikia imtis itin greitų sprendimų ir veiksmų. Taigi galima būtų sakyti, kad apibūdinti šiandieniniam mūsų gyvenimui labiau tinka ne tiek sąvoka nepaprastoji padėtis, kiek state of emergency, t. y. avarinė situacija, jau tampanti normalia būsena.

“Vyksta nuolatinė normų kaita, ir ją be perstojo jaučiame. Ta keista būklė ypatinga dar ir tuo, kad pati save įsiūbuoja, pati save užveda, vis didindama pagreitį. Matyt, taip yra todėl, kad gyvenant avarinėmis sąlygomis, kai visiškai neaišku, kas bus rytoj, reikia apsidrausti iš visų pusių, o pirmiausia – jokių įsipareigojimų neprisiimti ilgesniam laikui, nes aplinkybės gali radikaliai pasikeisti.
Zygmuntas Baumanas

Nes vis dažniau norma tampa tai, kad normos nėra arba ji nepakankama, neadekvati užgriūvančių užduočių įvairovei. Vyksta nuolatinė normų kaita, ir ją be perstojo jaučiame. Ta keista būklė ypatinga dar ir tuo, kad pati save įsiūbuoja, pati save užveda, vis didindama pagreitį. Matyt, taip yra todėl, kad gyvenant avarinėmis sąlygomis, kai visiškai neaišku, kas bus rytoj, reikia apsidrausti iš visų pusių, o pirmiausia – jokių įsipareigojimų neprisiimti ilgesniam laikui, nes aplinkybės gali radikaliai pasikeisti. Todėl investicija, kuri šiandien atrodo labai gera, netrukus pasirodys esanti katastrofiška klaida. Tokios avarinės situacijos, nuolatinės stresinės būsenos padarinius humanitariniai mokslai labai gražiai vadina collateral damage – šalutiniai nuostoliai.

Laiko karoliukai, pabirę nutrūkus laiko siūlui, paskatino trūkinėti ir socialinius ryšius. Ryšiai tarp žmonių darosi vis netvaresni, vis paviršutiniškesni, seklesni, laikinesni, vis lengviau išardomi. Kadangi visuomeniniai santykiai trūkinėja, yra nepastovūs, lengvai pažeidžiami, lengvai nutraukiami arba juos išardo kokie nors nelaimingi atsitikimai, tai ta senoji bazė, tas kadaise egzistavęs pastovumas, tas senasis žinomos, numatomos, tikėtinos, aiškios kasdieninės rutinos pagrindas taip pat irsta. Ir štai čia vėl iškyla klausimas, koks bus kasdienybės ir dialogo likimas.

Noriu pasakyti, kad dialogas irgi yra viena iš kultūrinės revoliucijos, kuri kasdienybę sukeitė vietomis su tuo, kas nekasdieniška, aukų, todėl jis irgi patiria tuos šalutinius, negatyvius padarinius, einančius lygia greta su kultūriniu virsmu. Kodėl dialogas yra viena iš aukų? Todėl, kad puantilistiniame, trūkinėjančiame laike, susidedančiame iš pauzių, intervalų ir epizodų, mąstymas „priežastis–pasekmė“ labai dažnai nuvilia, nes tai, kas vyksta po kažkokio įvykio, jau nebėra susiję su tuo, kas vyko prieš jį. Taigi drauge su ryšių tarp žmonių trūkinėjimu prarandamas trečiasis būties matmuo: visos situacijos, kuriose atsiduriame, yra paviršutiniškos, trapios, dužios, nesolidžios, jos tirpsta ir slysta iš rankų – iš čia ir atsirado sąvoka likvidi (taki) modernybė.

Pasaulis iškyla prieš akis ne kaip autonomiškų subjektų ir objektų rinkinys, o greičiau kaip paviršinis jų atspindys. Čia labai tinka iš anglų kalbos pasiskolintas žodis surfing, reiškiantis čiuožimą, slydimą paviršiumi. Tai pasako netgi daugiau už sąvoką „likvidi modernybė“, nes šiuo atveju žmogus jau net nebeplaukia kaip anksčiau, jis tik slysta, čiuožia paviršiumi, neįmerkdamas kojų į vandenį, taigi jam nereikia laiko išdžiūti, nereikia net rankšluosčio. Vienas iš Niujorko gimnazijos mokytojų sako: „Paaugliai, nepakeldami akių nuo mobiliųjų savo telefonų, iPodų ar kompiuterinių žaidimų, nepastebi visuomenei svarbių ženklų, negirdi esminių signalų. Nuolatos susiduriu su paaugliais mokyklos koridoriuose ir matau, kaip sunku jiems tiesiog pasisveikinti su kolegomis arba bent jau pažvelgti jiems į akis. Jie visiškai įklimpę pasaulyje on-line, jiems vis sunkiau būti pasaulyje off-line.“

Šiaip jau gana įdomus dalykas: masinį bėgimą iš pasaulio off-line į pasaulį on-line dažniausiai skatina tai, kad pasaulis on-line siūlo ar bent jau žada, esą jame išvengsime daugybės nuoskaudų ir nemalonumų, kurie mus persekioja pasaulyje off-line. Pavyzdžiui, ryšiai su kitu žmogumi off-line pasaulyje negali neturėti pasekmių, jie saisto, įpareigoja, varžo. Pradėdami bendrauti, susisiedami su kitu, tam tikru atžvilgiu tarsi einame į lombardą, kuriame užstatome, įkeičiame savo laisvę, ateitį, kad paimtume kreditą, kurį vėliau teks grąžinti. Na, o jeigu atsitinka taip, kad off-line pasaulyje tuos santykius reikia nutraukti, tada dar blogiau, nes atsiranda papildomų rūpesčių: reikia išsisukinėti, kombinuoti, meluoti, lieka kažkokios nuosėdos, graužia sąžinė, juk žmogus yra morali būtybė, todėl apgailestauja dėl to, kaip viskas baigėsi. On-line pasaulis mums siūlo save kaip pakaitalą ir žada: jokių nuostolių, gryna nauda ir už ją nereikės nieko mokėti.
“Kitaip nei realūs, žemiški, normalūs, apčiuopiamai materialūs off-line santykiai, internetinis draugysčių tinklas pripažįsta tik du lygiagrečius, lygiaverčius ir vienodai svarbius veiksmus: vienas iš jų – tai prisijungimas prie tinklo, antras – atsijungimas nuo tinklo. On-line pasaulyje ir vieną, ir kitą padaryti labai lengva, skirtingai nei off-linepasaulyje, kur ir suartėti, ir pasitraukti yra labai sunku.
Zygmuntas Baumanas

Kitaip nei realūs, žemiški, normalūs, apčiuopiamai materialūs off-line santykiai, internetinis draugysčių tinklas pripažįsta tik du lygiagrečius, lygiaverčius ir vienodai svarbius veiksmus: vienas iš jų – tai prisijungimas prie tinklo, antras – atsijungimas nuo tinklo. On-line pasaulyje ir vieną, ir kitą padaryti labai lengva, skirtingai nei off-line pasaulyje, kur ir suartėti, ir pasitraukti yra labai sunku. Pavyzdžiui, sunku patekti į draugiją, apie kurią svajoji, nes toji draugija yra ypač reikli, įdėmiai stebi norinčiojo į ją patekti elgesį, net ir asmens, jau tapusio nariu, neišleidžia iš akių, todėl kiekvienas žino: vos nusižengsi taisyklėms, būsi išmestas lauk.

Taigi tas priartėjimas, susidraugavimas su kažkuo, kai patenkama į kokią nors grupę, visada susijęs su grėsme, kad būsi gėdingai išmestas, o jei bandysi pats pasitraukti iš draugijos, jei nusisuksi nuo šeimos, nuo kaimynų, jei ignoruosi senas solidžias bendruomenės sugyvenimo formas, turėsi sumokėti už tai labai didelę kainą: būsi apšauktas atskalūnu, išdaviku, melagiu, ištižėliu ar dar blogiau. Tas kitas on-line pasaulis žada, kad išgelbės nuo nemalonių (kaip trys viename) off-line pasaulio priedų, t. y. ryšių ir santykių. Todėl, užuot sėdę prie stalo ir ginčijęsi, ieškodami bendrų problemų sprendimo, žmonės masiškai bėga į on-line erdves, mieliau spaudo mobiliuosius telefonus ir siuntinėja žinutes. Tyrimai rodo, kad jauni žmonės, net vaikai nuo aštuonerių metų, didžiąją savo laisvo, o ir nelaisvo, laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, šiandien jau prie savo iPado, taigi nesunku suprasti, kodėl jie taip greitai pripranta čiuožti per pasaulį ar tiesiog slysti jo paviršiumi – tai „serfingas“ per draugysčių, antagonizmų ir nesprendžiamų konfliktų bangas. Naujuosius įgūdžius jie įvaldė taip greitai, kaip pamiršo senuosius, kurių, tiesą sakant, daugelis gal net negalėjo pamiršti, nes neturėjo galimybės jų įgyti ar juos perprasti. Kalbu apie žmonių santykius realiame off-line pasaulyje. Kadangi tie įgūdžiai buvo taip greitai pamiršti, o gal ir neįgyti, nes neturėta progos jų įgyti, tai off-line pasaulis gąsdina dar labiau, nes bijoma, kad nepavyks perprasti jame vyraujančių rafinuotų, sudėtingų būdų, kaip sugyventi vieniems su kitais. Todėl dar labiau suartėjama su on-line pasauliu – tikima jo pažadais ir pasiūlymais, juk čiuožti paviršiumi smagu ir lengva.

Kurgi slypi tas dialogas, prie kurio pagaliau priėjome? Jeigu perfrazuotume Maxą Weberį, vieną iš moderniosios sociologijos kūrėjų, žmonių santykiai yra lengvi, pralaidūs tarsi apsiaustas, gaubiantis pečius, be to, kada tik panorėjus, galima jį nusimesti. Apsiausto priešingybė – geležiniai šarvai, kurių privalumas tas, kad jie geriau apsaugo žmogų, gelbsti ir mūšio lauke, ir nuo likimo smūgių, nors varžo, riboja judesius ir lėtina žingsnį. Tikriausiai niekas iš mūsų nenešiojo šarvų, taigi turime tikėti istorikais, kurie pasakoja, kaip sunku būdavo judėti šarvuotiems riteriams. Tiesa, dauguma tų riterių būtent šarvams turėtų būti dėkingi už tai, kad liko gyvi ir galėjo džiaugtis gyvenimu, bet, reikia pripažinti, jų gyvenimo ritmas buvo visiškai kitoks, negu judame mes, užsimetę ant pečių tik lengvą apsiaustą.

Užmezgant santykius tokiomis sąlygomis, svarbi ne tiek jų kokybė, kiek tai, kad juos galima suvartoti čia ir dabar. Štai kodėl žmonių santykiai, pritaikyti greitam vartojimui, darosi vis trapesni, nepastovesni, vis lengviau suỹra. Jei rasti modus vivendi, kuris padėtų sugyventi, būti kartu, kad jaustųsi patenkintos abi pusės, nesiseka, jei kainuoja pernelyg daug nervų ir laiko, tai juk – prisiminkime – yra dar ir on-line pasaulis, visada visiems prieinamas, atviras, pasirengęs kiekvieną priimti be jokių sąlygų ir siūlantis daug žadančias perspektyvas – čia visos galimybės yra po ranka, jas galima suvartoti dabar pat.

Dialogas ne visada yra taikus pokalbis, bent jau iš pirmo žvilgsnio neturėtų toks būti, nes jį pradeda žmonės, kurių nuomonės yra visiškai priešingos, jie karštai ginčijasi, nors per tą pokalbį galbūt susitiko pirmąkart. Priešingu atveju dialogas tampa į atskirus balsus suskaidytu monologu. Taigi dialogas – tai ne galvų vienas kitam glostymas. Dialogas – tai bendras veiksmas, svarbiausia, kad būtų bendradarbiaujama, drauge veikiama, ieškoma, atrandant ar net sukuriant kažką nauja, ko kitu būdu neatrastume ir nesukurtume.

“Šiandien jau nebetaisomi sugedę prietaisai, nebenaudojami seni daiktai. Senas daiktas paprasčiausiai išmetamas į šiukšlių dėžę ir perkamas naujas. O daiktas tampa senas iškart, kai tik atsiranda kitas, esą turintis kažkokių naujų, stebuklingų savybių, kurių neturi senas, nors vis dar geras, daiktas.
Zygmuntas Baumanas

Kas yra dialogas? Richardas Sennetas, kurį laikau vienu įžvalgiausių, o gal ir įžvalgiausiu mūsų dienų sociologu, pasiūlė trimatę dialogo formulę, sudarytą iš trijų dalių, elementų, principų. Tą jo straipsnį 2011 m. vasarą paskelbė Čarlstone (Virdžinija, JAV) leidžiamas ketvirtinis žurnalas „Hedgehog Review“ (išvertus tai būtų „Ežio apžvalga“, o šis žurnalas tikrai dygus kaip ežys, ir spausdina labai aštrius tekstus), numeris buvo skirtas šiandieniniam humanizmo suvokimui (labai rekomenduoju perskaityti, nes tai tikra intelektualinė puota ir svarbus intelektualinis įvykis). Taigi Richardas Sennetas sako, kad humanizmo (ši sąvoka turi šlovingą praeitį, bet yra tiek daug praradusi, kad kažin ar dar esama kokių nors pirminės jos prasmės likučių) šiandieninė forma yra dialogas, tiksliau tariant, polilogas (nes dialogas – tai daugelio balsų santrauka), reiškiantis neformalų, atvirą bendravimą, bendradarbiavimą, veikimą drauge ir išvien. Kiekvienas iš šios formulės elementų yra labai svarbus ir kiekvieno iš trijų principų turi būti laikomasi.

“Dialogas reikalauja laiko, apmąstymų, refleksijos – to, nuo ko modernusis nekasdieniškumas žada mus visiškai išvaduoti, teigdamas, esą visa tai (laiko sąnaudos, pastangos mąstyti, reflektuoti) mus tik apsunkina. Niekam nekyla abejonių, kad šiandien tai pernelyg daug kainuoja – juk refleksija, susimąstymas reiškia delsimą, lėtesnį tempą, o šiandieniniame pasaulyje už tai reikia brangiai mokėti.“

Zygmuntas Baumanas

Na, o trečiasis elementas ar principas yra bendradarbiavimas, veikimas drauge. Istorijoje, deja, ne kartą būta, kad net aukos bendradarbiavo su savo budeliais. Bet apskritai bendradarbiavimas asocijuojasi su tuo, kad visi, kurie veikia drauge, yra lygūs, vienodai vertingi, kad kiekvienas duoda kažką, kas yra naudinga visiems, kas prisideda prie galutinio sėkmingo rezultato, kad nėra tam bendradarbiavimui nereikalingų žmonių. Taigi toks yra trečiasis šiuolaikinio humanizmo, kuriuo Sennettas laiko dialogą, sandas.

Tačiau grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, priminsiu, – tai nekasdieniškumas ir dialogas, šiek tiek primenantys Kličko ir Adameko susirėmimą ringe, t. y. jie vienas kitą daužo ir sunkiai sugyvena vienoje erdvėje. Jeigu vadovausimės Sennetto pasiūlytais principais, paaiškės, kad dialogas reikalauja laiko, apmąstymų, refleksijos – to, nuo ko modernusis nekasdieniškumas žada mus visiškai išvaduoti, teigdamas, esą visa tai (laiko sąnaudos, pastangos mąstyti, reflektuoti) mus tik apsunkina. Niekam nekyla abejonių, kad šiandien tai pernelyg daug kainuoja – juk refleksija, susimąstymas reiškia delsimą, lėtesnį tempą, o šiandieniniame pasaulyje už tai reikia brangiai mokėti. Taigi dialogas reikalauja geros valios, tvirto ryžto ir auksinės kantrybės.

Kas bus, jeigu pristigsime ryžto tokiam dialogui užmegzti? Jei nebūčiau beveik plikas, sakyčiau: plaukai šiaušiasi vien pagalvojus apie tokią alternatyvą. Mūsų nerimo kontekstas labai aiškus: visose žemės pusėse be paliovos kyla nauji ir gilėja seni konfliktai, nežinome, kaip jų išvengti ar bent jau kaip juos sušvelninti, o jeigu ir žinotume, tai kažin ar mums pakaks jėgų, priemonių, galios… Taigi, jei vadovausimės tuo, ką mums kužda protas ir moralė, neliks nieko kita, kaip tik pasiryžti tokiam dialogui, apie kokį rašo Richardas Sennettas. Nes tik toks dialogas yra žmonijos gelbėjimosi ratas. Arba išmoksime kalbėtis visi su visais, arba… Na, bet negadinsiu geros nuotaikos pasakodamas, kas gali ištikti, jei to gelbėjimosi rato bus atsisakyta…

Išvertė Rasa Rimickaitė

* Tekstas parengtas pagal paskaitą, skaitytą teatro festivalyje „Dialog“, – Red.
** Šiemet festivalio „Dialog“ šūkis buvo „Nekasdieniški“ (Niecodzienni), – Red.
*** Vitalij Kličko ir Tomasz Adamek – ukrainietis ir lenkas, šiuo metu vieni stipriausių pasaulio boksininkų, kurių kova dėl WBC pasaulio čempiono titulo Vroclavo stadiono ringe daugiau kaip 40 tūkst. žiūrovų akivaizdoje vyko tą pačią dieną (2011-09-10) kaip ir Kultūros kongresas, kurio vienas iš pagrindinių pranešėjų buvo prof. Zygmuntas Baumanas. Bokso mačą laimėjo Kličko, – Vert.

Leave a comment »

Šiandiena Vilniuje vyko profsąjungų mitingas


Šiandiena, 2011.XII.10 d. Vilniuje vyko profsąjungų mitingas. Deja, atvykome tik prieš pabaigą, todėl galimai įdomesnių momentų gal ir neužfiksavau… Tačiau man šis profsąjungų organizuotas protestas prieš tautos skurdinimo politiką, pasirodė gana pakilus.

18 nuotraukų Jūsų dėmesiui.

This slideshow requires JavaScript.

Comments (1) »

Keletas Kauno vaizdukų


 

This slideshow requires JavaScript.

Šį kartą tiesiog keletas mano nuotraukyčių… 😀

Leave a comment »

Romualdas Matelis: Lietuva – TeisMinė valstybė?


Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

–          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

Comments (4) »

Tautai trūksta kultūros? Blogiau, – trūksta žmogiškumo…


Šiandiena bene visi žiniatiekos kanalai pranešė – Avarijoje žuvo Seimo narys Juozas Palionis. Būsiu atviras, net pakankamai domėdamasis politika, šio žmogaus nelabai žinojau. Tylus buvo, tikriausiai. Arba tiesiog taip sutapo, kad nežinojau jo.

Bes esmė ne tame. Nors jis atstovavo Socialdemokratų partiją, apie jį gražiai atsiliepė Seimo pirmininkė, konservatorė Irena Degutienė. Nežiūrint to, kad tai gana priešiškų stovyklų atstovai. Ir tai natūralu – žmogus išėjo už ribos, kur mes dar nei vienas nesame buvę. Ir į kur nenorime patekti.

Mirusysis jau niekam nebegali būti priešu, nes jo jau nebėra. Sena, kaip pasaulis taisyklė galioja padorių žmonių sąmonėse – apie mirusį arba gerai, arba nieko. Bet… Vartau „Lietuvos ryto“ komentarus ir matau įniršusių tautos „didvyrių“ replikas. Kraupias replikas. Atsiverčiu „15 min“ laikraštį – vaizdas ne ką geresnis. Užsimaskavę anonimai, nesivargindami net susigalvoti slapyvardį, liežuviais spardo velionį. Paleisti patys šlykščiausi žodžiai, nors kažkodėl jaučiu, kad jie jo niekada nei nematę…

Nors pradžioje maniau į šį straipsneliuką sukelti rastas pačias šlykščiausias citatas, ką tik persigalvojau. To nedarysiu. Nes taip tik pradžiuginčiau tuos padugnes, kurie pašvinkusiais epitetais ir tekstais apdrabsto Anapilin išėjusį žmogų.

Baisu, kur nuėjo Lietuva? Ne, Lietuva niekur nenuėjo. Nuėjo tauta. Laimei ne visa, tačiau tokių „komentatorių“ gausa kelia šiurpulį. Gi kaip ne kaip, bet lietuviškai rašo dauguma mūsų tautiečių… Kažkas, daug neanalizuodamas pasakys – „Kultūros trūksta mums, lietuviams“. Su tuo negalima nesutikti, bet tai dar būtų lyg ir pusė bėdos. Nes visiems šiems komentatoriams trūksta ne tik kultūros, bet, kas baisiausia, – žmogiškumo. Sakykite ką norite, bet kraupūs komentarai rodo, kad šie žmogystos, jei nebijotų policijos ar tiesiog būsiančio atpildo, ko gero savo cinizmą ir sarkazmą lietų praktiškai. Ant bet ko silpnesnio. Laimei, tai tik bailiai, kurie dar vis galvoja, kad internete jie nesusekami. Laimei? Taip, laimei ir liūdesiui tuo pačiu metu…

Comments (3) »