Matelislt's Blog

Zygmuntas Baumanas

© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Dvi sąvokos, dvi idėjos, dvi mintys atvedė mus į Vroclavą*: viena – tai nekasdieniškumas, antra – dialogas. Svarsčiau, kaip jas susieti, suderinti vieną su kita. Ir, prisipažinsiu, tai padaryti nebuvo lengva. Supratau, kad jeigu kas nors iš jūsų manęs paklaustų, kokia yra pagrindinė idėja, su kuria šiandien atvažiavau pas jus, galėčiau atsakyti dviem žodžiais: lėtinkite greitį. Taigi paskaita bus skirta šiai idėjai išplėtoti.

Koks yra ryšys tarp susitikimo temos ir tos idėjos, kurią subrandinau, mąstydamas apie šią paskaitą? Kai viename sakinyje susiduria du žodžiai nekasdieniškumas** ir dialogas, tai beveik tas pats, lyg girdėtume pavardes Kličko ir Adamekas.*** Žiniasklaida be paliovos kalba apie šių boksininkų dvikovas, publika tik ir laukia „snukių daužymo“. Panašus yra ir šių dviejų sąvokų santykis – nekasdieniškumas ir dialogas vienas kito atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai, tarp jų nuolat tvyro didžiulė įtampa.

Kad paaiškinčiau teiginį, kol kas skambantį gana miglotai, pradėsiu nuo problemos, iš pirmo žvilgsnio lyg ir tolimos pagrindinei temai, bet kiekvienas iš jūsų, ko gero, ne kartą esate su ja susidūręs (o jeigu nesusidūrėte, tai bent girdėjote, kad yra susidūrę kiti). Šiandien ji vadinama stresu, o kadaise ją apibrėždavo žodžiai „jausti spaudimą“. Būsena, apimanti, kai jaučiama nuolatinė įtampa, yra rimčiausia šiandieninės civilizacijos liga ne tik Lenkijoje, bet ir vadinamajame išsivysčiusiame, o tikriausiai net ir vis dar besivystančiame pasaulyje. Tai liga, žmonėms ir ekonomikai atnešanti daugiau nuostolių, negu visos kitos ligos kartu sudėjus. Pavyzdžiui, Amerikoje nedarbingumo pažyma ilgiau nei trim ar keturiom savaitėms yra išduodama būtent dėl streso. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Amerikos ekonomika dėl to patiria net 300 milijardų dolerių nuostolį per metus, jis didesnis negu nuostolių dėl kitų ligų suma.

Ką reiškia „jausti spaudimą“? Klinikiniai streso požymiai – tai įtampa, jautrumas, nervingumas, nekantrumas, blaškymasis, nesugebėjimas atsipalaiduoti, polinkis į depresiją arba agresiją, o kartais į šizofrenišką šių abiejų kraštutinių būsenų kombinaciją. Stresą sukelia tai, kad nuolatos jaučiama slegianti pernelyg didelių reikalavimų, iššūkių, su kuriais nepajėgiama susidoroti, našta, žmogus pradeda blaškytis, nežino, ar tikrai sutvarkė vieną reikalą, kad galėtų imtis kito, nesugeba įvertinti, ar kurią nors problemą jau išsprendė iki galo, ar vis dar ne.

Atrodo, pagrindinė šiandieninės visuomenės streso priežastis yra nuolatinis skubėjimas, noras viską daryti labai greitai, o kai įgyjamas pagreitis, nebesugebama sustoti. Vakaruose išplito mada, kuri vadinama the great speed up, – tai didžiulis greitis su milžinišku pagreičiu. Šiandieninę situaciją apibūdina būtent šie žodžiai. Tas pašėlęs skubėjimas reiškia, kad dabar jau nebėra laiko, kurio kadaise, seniai seniai (jauni žmonės, sėdintys šioje salėje, to neprisimena), buvo labai daug ir jo užteko viskam: ir darbui, ir apmąstymams, ir poilsiui, ir panašiems dalykams.

Šiandien laikas tarsi sutrumpėjo, susitraukė, pats susispaudė ir mus prispaudė: iš mūsų reikalaujama kuo efektyvesnių rezultatų, kurių pasiekiama per kuo trumpesnį laiką. Išvada: biologinė evoliucija žmogaus, kaip biologinės rūšies, neparengė, nepritaikė gyventi tokiomis sąlygomis. Biologinė evoliucija atvedė į tam tikrą žmonijos raidos stadiją, t. y. atsirado medžiotojų ir maisto rinkėjų gentis, bendruomenė, visuomenė. Christopheris Bryantas ir kiti evoliucijos antropologai sako, kad medžiotojų ir maisto rinkėjų gentys prasimanydavo maisto tik tiek, kiek jo reikėjo alkiui numalšinti. Laisvu laiku žmonės darydavo tai, kas nekelia streso: vieni kitiems pasakodavo istorijas, snūduriuodavo, dykinėdavo, žaisdavo su vaikais… Tokios sąlygos buvo labai palankios sukurti optimaliai gyvensenai. Na, o tada atsirado kultūra, kuriai, kaip žinome, nuo pat Voltaire’o laikų rūpi pataisyti gamtą, ir ji nuolatos ją taiso, stengdamasi kur kas labiau, negu stengėsi mūsų protėviai. Vienas iš to taisymo rezultatų – minėtasis the great speed up, atsirandantis dar ir dėl to, kad žmonės, vos tik pajunta nerimą, iškart pradeda blaškytis. Jie praranda pasitikėjimą, jiems atrodo, esą žemė slysta iš po kojų, todėl bando kaip nors gelbėtis.

Tikriausiai visi žinote, kad šiuo metu, nors praėjo visai nedaug laiko po pastarosios ekonominės depresijos (ir ją vis dar jaučiame), daugelyje Vakarų šalių – tiek Anglijoje, kur gyvenu, tiek Amerikoje – gamybos apimtys jau pasiekė tokį lygį, koks buvo prieš krizę (tai, beje, irgi puikiai iliustruoja minėtąjį the great speed up). O bedarbių nesumažėjo, bent jau iki tokio pat skaičiaus, koks buvo prieš sunkmetį. Išvada peršasi savaime: tiems, kurie prasidėjus krizei neprarado darbo, teko pakeisti tuos, kurie buvo atleisti, vadinasi, tie, kurie liko darbo rinkoje, turi prisiimti užduotis tų, kurie pasitraukė.

Taigi jie turi gerokai didesnį darbo krūvį, daugiau pareigų ir užduočių, nes, žymiai sumažėjus darbuotojų skaičiui, gamybos apimtys vis tiek yra tokios pačios. Beje, tokia praktika įsigalėjusi jau nuo seno. Štai Anglijoje 1969 m. pramonės sektoriuje dirbo 7,5 milijono žmonių, o šiandien dirba mažiau negu 2 milijonai – per keturis dešimtmečius žmonių, dirbančių pramonės įmonėse, sumažėjo daugiau kaip tris kartus. O gamybos apimtys didėja, ekonomikos raida darosi vis spartesnė, nes jeigu nesidarytų, jei bent trumpam sustotų, iškart visus apimtų panika. Kodėl? Todėl, kad tie laimingieji, kurių dar neatleido iš darbo, negali naktimis ramiai sudėti bluosto – karštligiškai mąsto, kas bus, jeigu rytoj vėl mažins etatus ir jie atsidurs gatvėje. Slegiami nuolatinės įtampos, jie jaučiasi lygiai taip pat nesaugiai, kaip ir tie, kurie socialinio saugumo jausmą prarado jau seniai.

Kaip visa tai susiję su mūsų šios dienos tema? Pradėkime nuo nekasdieniškumo.
Kai buvau jaunas, visada, vos išgirsdavau žodį „kasdienybė“, iškart pagalvodavau: rutina, monotonija, vis tie patys veiksmai, jokių naujų iššūkių, jokio poreikio pažinti naujas veiklos formas. Tada atrodė, kad to, ką išmokai, pakaks visam gyvenimui… Mokiniai, studentai buvo panašūs į balistines raketas: kartą iššautos, jos atsiduria trasoje ir nenukrypdamos nuo kurso skrieja tikslo link. O šiandieninės „raketos“, vadinamos išmaniosiomis (smart), be paliovos turi keisti kryptį ir pačios vaikosi kaskart naujų taikinių. Anuomet kasdienybė reiškė aksiomą, kad šiandien viskas bus taip, kaip buvo vakar, o rytoj – kaip yra šiandien.

Diena buvo padalyta į kvadratinius minučių, pusvalandžių, valandų langelius, kuriuos tekdavo skirti iki kaulo įgrisusiems užsiėmimams. Jų laiką nustatydavo žadintuvas (namuose), trimitas (kareivinėse), sirena (fabrike), skambutis (mokykloje). Ir visiems buvo aišku, kad privaloma laikytis tų garsinių signalų, nes virš galvų visada budėdavo griežta tėvų, mokytojų, dėstytojų, meistrų ar viršininkų akis. Taigi, kasdienybė reiškė, kad jokių netikėtumų ar staigmenų nėra ir nebus. Kasdienybė reiškė ramybę ir – nors nesinorėtų to sakyti, bet slėpti nevalia, – nuobodulį. Laikas plaukė vientisa nenutrūkstama linija. Kasdienybė – tai normų, taisyklių, kodeksų karalystė, tradicijų, paveldo, papročių ir įpročių namai. Tikroji, t. y. to pavadinimo verta, kasdienybė reiškė, kad nekasdieniški reiškiniai yra neleistini ir tiesiog neįmanomi.

Taip būta kadaise. Šiandien yra kitaip. Neteigiu, kad pasaulyje pritrūko tokios kasdienybės, kuri dar visai neseniai asocijavosi su šiuo blankiu žodžiu, ir kad išnyko visi žmonės, plūduriuojantys tokios kasdienybės užutėkyje. Manyčiau, įvyko tam tikra kultūrinė revoliucija: kitoks gyvenimo būdas šiandien įsitvirtino todėl, kad gebėtume išlikti, išgyventi, susidoroti su galingais iššūkiais, kad išspręstume mums keliamus uždavinius. Rutina, tasai kasdienybės stuburas, atraminė ašis, nusinešiojo, susidėvėjo. Tai, kas dar vakar kėlė susižavėjimą, šiandien yra niekinama, laikoma nieko vertu. O jeigu kokiame nors užkaboryje kokia nors seniena per stebuklą dar yra išlikusi, tai kažin ar išsilaikys iki rytojaus. Kas vyksta šiandien, nėra susiję nei su tuo, kas vyko vakar, nei su tuo, kas vyks rytoj. Niekas negali būti tikras, kad tai, ko išmoko šiandien, bus naudinga ir rytoj. Laikas subyrėjo į smulkių epizodų karoliukus. Net jeigu tie karoliukai vis dar yra suverti, tai juos laikantis siūlas toks nestiprus, kad bet kada gali nutrūkti, ir vėrinys subyrės. Ateities šiandien, ko gero, nebegalima suverti, nes praeitis jau prarado galią susieti dabartį su ateitimi. Praeities istorijos pasakojamos vis kitaip ir klausomasi jų vis iš naujo.

Pradėti viską nuo pradžių arba net, kaip sako amerikiečiai, be born again – gimti iš naujo tapo ne tik įmanoma, bet ir būtina, jūs, jauni žmonės, tą, matyt, jau patyrėte ir patirsite dar ne kartą. Šiandien kasdienybė asocijuojasi su nuotykiais, su staigmenomis, su nuostaba, su didžiule nežinomybe. Tai vieninteliai įvykiai, kurie mūsų kasdienybėje pasikartoja kasdien, – tuo jie paradoksaliai primena rutiną. Šiandien kasdienybės patirtis, t. y. tai, ką toje kasdienybėje išgyvename, susijusi su didele nekasdieniškų įvykių tikimybe. Reziumuodamas šį mūsų pokalbio fragmentą, netgi sakyčiau, kad nekasdieniškumas ir kasdienybė tiesiog susikeitė vietomis – būtasis nekasdieniškumas tapo kasdienybe. Štai kodėl tie, kurie yra gerokai vyresni ir kurių patirtis visai kitokia, šiandien jaučiasi taip nejaukiai. O jauni žmonės kitokios kasdienybės tiesiog nepažįsta – nuo pirmos akimirkos žinodami, kad pasaulis yra būtent toks, jie prie jo jau pripratę, be to, čia nėra jokio pasirinkimo: arba su viskuo sutinki, arba nešdinkis iš mūsų smėlio dėžės.

Būtent tokia kasdienybė, kadaise atrodžiusi nekasdieniška, šiandien tapo vienintele realybe, kuri neleidžia nei įžvelgti jos prieštaravimų, nei mąstyti apie kokias nors alternatyvas. Todėl net ir laiką šiandien suvokiame visi kitaip, negu suvokė mūsų protėviai.

Žmonijos istorijoje buvo dvi laiko sampratos: pirmoji – tai cikliškas laikas, suvokiamas kaip amžinasis sugrįžimas. Jis atspindėjo didžiosios žmonijos dalies, kuri, kaip žinome, vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, praktiką. Gyvenimo ritmą diktavo pasikartojantys žemės ūkio ar gyvulių auginimo darbai, tie ciklai kartojosi ir nelabai skyrėsi vienas nuo kito, o jeigu kas nors ir keisdavosi, tai ne tiek ir ne taip, kad gyvenimo pabaigoje galėtum pasakyti, esą pasaulis pasikeitė ar keičiasi. Vienintelis būdas sužinoti, ar kas nors pasikeitė, buvo gražūs didingi senų žmonių, genties tradicijų sergėtojų, pasakojimai prie laužo. Po to atėjo naujieji (šiuolaikiniai) laikai ir nuo tada laiką įsivaizduojame kaip linijinę slinktį – laikas turi pradžią ir pabaigą, todėl grįžti atgal neįmanoma. Sukimasis ratu baigėsi. Bet ir vienu, ir kitu atveju laikas neturėjo pertrūkių, pauzių. Jis buvo nuolatinis, nenutrūkstamas, nepertraukiamas procesas. Viena akimirka keisdavo kitą, viena su kita buvo glaudžiai susijusios – nei apskritų, nei tiesių laiko linijų nebuvo galima padalyti, suskaldyti į gabaliukus. Tačiau dabarties kasdieninė nekasdienybė pakeitė net ir tai. Progreso laikais laiką suprantame visai kitaip: jeigu neisime išvien su laiku, jeigu nuo jo atsiliksime, tai staigesniame posūkyje tiesiog iškrisime iš laiko traukinio.

Drįsčiau teigti, kad geriausia metafora šiandieniniam laiko supratimui išreikšti būtų Seurat, Signaco ar Sisley’aus drobių puantilizmas: vaizdas susideda iš smulkių spalvotų taškelių, išsibarsčiusių po visą paveikslą, nėra nė vienos nenutrūkstamos linijos, ir iš tokių taškelių chaoso staiga sukuriama (yra tokia galimybė) vientisa, tam tikrus kontūrus turinti ir estetinį pasitenkinimą teikianti kompozicija. Tie laiko perėjimai ar elementai ir yra taškeliai, kuriuos reikia nuspalvinti grynomis spalvomis. Kiekvienas iš mūsų yra savo gyvenimo kalvis, kūrėjas, menininkas, dailininkas, nuo jo paties priklauso, ar iš tų taškelių bus sukurtas vertingas paveikslas, ar išeis tik beprasmiškas jų kratinys.

Taškas, kaip jūs tikriausiai dar prisimenate iš vidurinės mokyklos, neturi nei apimties, nei tūrio, nei pločio, nei ilgio. Taškas iš esmės yra abstrakti sąvoka, jo būvis nematerialus. Taškas – tai geometrinė fikcija. Bet kai kurie taškai yra labai svarbūs. Vienas iš jų – tai taškas, kuris vadinasi big bang. Staiga, nelauktai netikėtai atsirado ir sprogo kažkas, niekas nežino kas, bet iš to kažko atsirado visata. Taigi, šis taškas labai svarbus, nes pakeitė ankstesnį mūsų galvojimą apie pasaulį, parodė, kad iš nieko gali atsirasti viskas ir kad momento, kada tai gali atsitikti, neįmanoma numatyti iš anksto.

Tas big bangtaškas turi vieną įdomią savybę. Jei paklausite kosmologų, kas įvyko per keletą sekundės dalelyčių iškart po big bang, jie viską tiksliai paaiškins, nes puikiai žino, kas ir kaip buvo. Bet jeigu paklausite, kas vyko prieš big bang, jie pažvelgs į jus iš aukšto, galbūt niekinamai, ir stengsis išvengti atsakymo. Kodėl? Todėl, kad vieni taškai gali būti big bang, o kiti – ne. Ir tiek žmogiškoji, tiek mokslinė intuicija čia bejėgė, nėra jokio būdo, jokio mokslinio metodo, leidžiančio nuspėti, kuris taškas gali būti big bang, o kuris – ne.

Žmonės yra protaujantys padarai, todėl, atsidūrę keblioje situacijoje, stengiasi daryti išvadas. Dabar jie mato, kad gyvenimas skeldėja, trūkinėja, byra į šipulius. Tai jau ne tasai tvirtas rožinis, kurio visi karoliukai tvarkingai suverti, čia siūlas jau nutrūkęs, o karoliukai, gyvenimo drobės taškai, pabirę be jokios tvarkos, nežinia (tai ir yra didžioji paslaptis), kaip juos vėl tvarkingai suverti, nes jie labai panašūs. Kitaip tariant, gyvenimas, ypač jaunų žmonių, kurie kitokios gyvensenos tiesiog nežino – nes jie taip gyvena nuo pat pradžių, šiandien plūduriuoja būtent tokiame puantilistiniame laike, ir tai yra ypatinga, nepaprastoji padėtis.

Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad nepaprastosios padėties sąvoka lenkiškai reiškia tai, ką angliškai vadiname state of emergency, ir tas emergency neturi nė šešėlio nepaprastumo, emergency mums sako, kad susiduriame ne su nepaprastąja, o su avarine situacija, pabrėžiu, avarine, tai yra tokia, kurią norint suvaldyti reikia imtis itin greitų sprendimų ir veiksmų. Taigi galima būtų sakyti, kad apibūdinti šiandieniniam mūsų gyvenimui labiau tinka ne tiek sąvoka nepaprastoji padėtis, kiek state of emergency, t. y. avarinė situacija, jau tampanti normalia būsena.

Nes vis dažniau norma tampa tai, kad normos nėra arba ji nepakankama, neadekvati užgriūvančių užduočių įvairovei. Vyksta nuolatinė normų kaita, ir ją be perstojo jaučiame. Ta keista būklė ypatinga dar ir tuo, kad pati save įsiūbuoja, pati save užveda, vis didindama pagreitį. Matyt, taip yra todėl, kad gyvenant avarinėmis sąlygomis, kai visiškai neaišku, kas bus rytoj, reikia apsidrausti iš visų pusių, o pirmiausia – jokių įsipareigojimų neprisiimti ilgesniam laikui, nes aplinkybės gali radikaliai pasikeisti. Todėl investicija, kuri šiandien atrodo labai gera, netrukus pasirodys esanti katastrofiška klaida. Tokios avarinės situacijos, nuolatinės stresinės būsenos padarinius humanitariniai mokslai labai gražiai vadina collateral damage – šalutiniai nuostoliai.

Laiko karoliukai, pabirę nutrūkus laiko siūlui, paskatino trūkinėti ir socialinius ryšius. Ryšiai tarp žmonių darosi vis netvaresni, vis paviršutiniškesni, seklesni, laikinesni, vis lengviau išardomi. Kadangi visuomeniniai santykiai trūkinėja, yra nepastovūs, lengvai pažeidžiami, lengvai nutraukiami arba juos išardo kokie nors nelaimingi atsitikimai, tai ta senoji bazė, tas kadaise egzistavęs pastovumas, tas senasis žinomos, numatomos, tikėtinos, aiškios kasdieninės rutinos pagrindas taip pat irsta. Ir štai čia vėl iškyla klausimas, koks bus kasdienybės ir dialogo likimas.

Noriu pasakyti, kad dialogas irgi yra viena iš kultūrinės revoliucijos, kuri kasdienybę sukeitė vietomis su tuo, kas nekasdieniška, aukų, todėl jis irgi patiria tuos šalutinius, negatyvius padarinius, einančius lygia greta su kultūriniu virsmu. Kodėl dialogas yra viena iš aukų? Todėl, kad puantilistiniame, trūkinėjančiame laike, susidedančiame iš pauzių, intervalų ir epizodų, mąstymas „priežastis–pasekmė“ labai dažnai nuvilia, nes tai, kas vyksta po kažkokio įvykio, jau nebėra susiję su tuo, kas vyko prieš jį. Taigi drauge su ryšių tarp žmonių trūkinėjimu prarandamas trečiasis būties matmuo: visos situacijos, kuriose atsiduriame, yra paviršutiniškos, trapios, dužios, nesolidžios, jos tirpsta ir slysta iš rankų – iš čia ir atsirado sąvoka likvidi (taki) modernybė.

Pasaulis iškyla prieš akis ne kaip autonomiškų subjektų ir objektų rinkinys, o greičiau kaip paviršinis jų atspindys. Čia labai tinka iš anglų kalbos pasiskolintas žodis surfing, reiškiantis čiuožimą, slydimą paviršiumi. Tai pasako netgi daugiau už sąvoką „likvidi modernybė“, nes šiuo atveju žmogus jau net nebeplaukia kaip anksčiau, jis tik slysta, čiuožia paviršiumi, neįmerkdamas kojų į vandenį, taigi jam nereikia laiko išdžiūti, nereikia net rankšluosčio. Vienas iš Niujorko gimnazijos mokytojų sako: „Paaugliai, nepakeldami akių nuo mobiliųjų savo telefonų, iPodų ar kompiuterinių žaidimų, nepastebi visuomenei svarbių ženklų, negirdi esminių signalų. Nuolatos susiduriu su paaugliais mokyklos koridoriuose ir matau, kaip sunku jiems tiesiog pasisveikinti su kolegomis arba bent jau pažvelgti jiems į akis. Jie visiškai įklimpę pasaulyje on-line, jiems vis sunkiau būti pasaulyje off-line.“

Šiaip jau gana įdomus dalykas: masinį bėgimą iš pasaulio off-line į pasaulį on-line dažniausiai skatina tai, kad pasaulis on-line siūlo ar bent jau žada, esą jame išvengsime daugybės nuoskaudų ir nemalonumų, kurie mus persekioja pasaulyje off-line. Pavyzdžiui, ryšiai su kitu žmogumi off-line pasaulyje negali neturėti pasekmių, jie saisto, įpareigoja, varžo. Pradėdami bendrauti, susisiedami su kitu, tam tikru atžvilgiu tarsi einame į lombardą, kuriame užstatome, įkeičiame savo laisvę, ateitį, kad paimtume kreditą, kurį vėliau teks grąžinti. Na, o jeigu atsitinka taip, kad off-line pasaulyje tuos santykius reikia nutraukti, tada dar blogiau, nes atsiranda papildomų rūpesčių: reikia išsisukinėti, kombinuoti, meluoti, lieka kažkokios nuosėdos, graužia sąžinė, juk žmogus yra morali būtybė, todėl apgailestauja dėl to, kaip viskas baigėsi. On-line pasaulis mums siūlo save kaip pakaitalą ir žada: jokių nuostolių, gryna nauda ir už ją nereikės nieko mokėti.

Kitaip nei realūs, žemiški, normalūs, apčiuopiamai materialūs off-line santykiai, internetinis draugysčių tinklas pripažįsta tik du lygiagrečius, lygiaverčius ir vienodai svarbius veiksmus: vienas iš jų – tai prisijungimas prie tinklo, antras – atsijungimas nuo tinklo. On-line pasaulyje ir vieną, ir kitą padaryti labai lengva, skirtingai nei off-line pasaulyje, kur ir suartėti, ir pasitraukti yra labai sunku. Pavyzdžiui, sunku patekti į draugiją, apie kurią svajoji, nes toji draugija yra ypač reikli, įdėmiai stebi norinčiojo į ją patekti elgesį, net ir asmens, jau tapusio nariu, neišleidžia iš akių, todėl kiekvienas žino: vos nusižengsi taisyklėms, būsi išmestas lauk.

Taigi tas priartėjimas, susidraugavimas su kažkuo, kai patenkama į kokią nors grupę, visada susijęs su grėsme, kad būsi gėdingai išmestas, o jei bandysi pats pasitraukti iš draugijos, jei nusisuksi nuo šeimos, nuo kaimynų, jei ignoruosi senas solidžias bendruomenės sugyvenimo formas, turėsi sumokėti už tai labai didelę kainą: būsi apšauktas atskalūnu, išdaviku, melagiu, ištižėliu ar dar blogiau. Tas kitas on-line pasaulis žada, kad išgelbės nuo nemalonių (kaip trys viename) off-line pasaulio priedų, t. y. ryšių ir santykių. Todėl, užuot sėdę prie stalo ir ginčijęsi, ieškodami bendrų problemų sprendimo, žmonės masiškai bėga į on-line erdves, mieliau spaudo mobiliuosius telefonus ir siuntinėja žinutes. Tyrimai rodo, kad jauni žmonės, net vaikai nuo aštuonerių metų, didžiąją savo laisvo, o ir nelaisvo, laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, šiandien jau prie savo iPado, taigi nesunku suprasti, kodėl jie taip greitai pripranta čiuožti per pasaulį ar tiesiog slysti jo paviršiumi – tai „serfingas“ per draugysčių, antagonizmų ir nesprendžiamų konfliktų bangas. Naujuosius įgūdžius jie įvaldė taip greitai, kaip pamiršo senuosius, kurių, tiesą sakant, daugelis gal net negalėjo pamiršti, nes neturėjo galimybės jų įgyti ar juos perprasti. Kalbu apie žmonių santykius realiame off-line pasaulyje. Kadangi tie įgūdžiai buvo taip greitai pamiršti, o gal ir neįgyti, nes neturėta progos jų įgyti, tai off-line pasaulis gąsdina dar labiau, nes bijoma, kad nepavyks perprasti jame vyraujančių rafinuotų, sudėtingų būdų, kaip sugyventi vieniems su kitais. Todėl dar labiau suartėjama su on-line pasauliu – tikima jo pažadais ir pasiūlymais, juk čiuožti paviršiumi smagu ir lengva.

Kurgi slypi tas dialogas, prie kurio pagaliau priėjome? Jeigu perfrazuotume Maxą Weberį, vieną iš moderniosios sociologijos kūrėjų, žmonių santykiai yra lengvi, pralaidūs tarsi apsiaustas, gaubiantis pečius, be to, kada tik panorėjus, galima jį nusimesti. Apsiausto priešingybė – geležiniai šarvai, kurių privalumas tas, kad jie geriau apsaugo žmogų, gelbsti ir mūšio lauke, ir nuo likimo smūgių, nors varžo, riboja judesius ir lėtina žingsnį. Tikriausiai niekas iš mūsų nenešiojo šarvų, taigi turime tikėti istorikais, kurie pasakoja, kaip sunku būdavo judėti šarvuotiems riteriams. Tiesa, dauguma tų riterių būtent šarvams turėtų būti dėkingi už tai, kad liko gyvi ir galėjo džiaugtis gyvenimu, bet, reikia pripažinti, jų gyvenimo ritmas buvo visiškai kitoks, negu judame mes, užsimetę ant pečių tik lengvą apsiaustą.

Užmezgant santykius tokiomis sąlygomis, svarbi ne tiek jų kokybė, kiek tai, kad juos galima suvartoti čia ir dabar. Štai kodėl žmonių santykiai, pritaikyti greitam vartojimui, darosi vis trapesni, nepastovesni, vis lengviau suỹra. Jei rasti modus vivendi, kuris padėtų sugyventi, būti kartu, kad jaustųsi patenkintos abi pusės, nesiseka, jei kainuoja pernelyg daug nervų ir laiko, tai juk – prisiminkime – yra dar ir on-line pasaulis, visada visiems prieinamas, atviras, pasirengęs kiekvieną priimti be jokių sąlygų ir siūlantis daug žadančias perspektyvas – čia visos galimybės yra po ranka, jas galima suvartoti dabar pat.

Dialogas ne visada yra taikus pokalbis, bent jau iš pirmo žvilgsnio neturėtų toks būti, nes jį pradeda žmonės, kurių nuomonės yra visiškai priešingos, jie karštai ginčijasi, nors per tą pokalbį galbūt susitiko pirmąkart. Priešingu atveju dialogas tampa į atskirus balsus suskaidytu monologu. Taigi dialogas – tai ne galvų vienas kitam glostymas. Dialogas – tai bendras veiksmas, svarbiausia, kad būtų bendradarbiaujama, drauge veikiama, ieškoma, atrandant ar net sukuriant kažką nauja, ko kitu būdu neatrastume ir nesukurtume.

Kas yra dialogas? Richardas Sennetas, kurį laikau vienu įžvalgiausių, o gal ir įžvalgiausiu mūsų dienų sociologu, pasiūlė trimatę dialogo formulę, sudarytą iš trijų dalių, elementų, principų. Tą jo straipsnį 2011 m. vasarą paskelbė Čarlstone (Virdžinija, JAV) leidžiamas ketvirtinis žurnalas „Hedgehog Review“ (išvertus tai būtų „Ežio apžvalga“, o šis žurnalas tikrai dygus kaip ežys, ir spausdina labai aštrius tekstus), numeris buvo skirtas šiandieniniam humanizmo suvokimui (labai rekomenduoju perskaityti, nes tai tikra intelektualinė puota ir svarbus intelektualinis įvykis). Taigi Richardas Sennetas sako, kad humanizmo (ši sąvoka turi šlovingą praeitį, bet yra tiek daug praradusi, kad kažin ar dar esama kokių nors pirminės jos prasmės likučių) šiandieninė forma yra dialogas, tiksliau tariant, polilogas (nes dialogas – tai daugelio balsų santrauka), reiškiantis neformalų, atvirą bendravimą, bendradarbiavimą, veikimą drauge ir išvien. Kiekvienas iš šios formulės elementų yra labai svarbus ir kiekvieno iš trijų principų turi būti laikomasi.

“Dialogas reikalauja laiko, apmąstymų, refleksijos – to, nuo ko modernusis nekasdieniškumas žada mus visiškai išvaduoti, teigdamas, esą visa tai (laiko sąnaudos, pastangos mąstyti, reflektuoti) mus tik apsunkina. Niekam nekyla abejonių, kad šiandien tai pernelyg daug kainuoja – juk refleksija, susimąstymas reiškia delsimą, lėtesnį tempą, o šiandieniniame pasaulyje už tai reikia brangiai mokėti.“

Na, o trečiasis elementas ar principas yra bendradarbiavimas, veikimas drauge. Istorijoje, deja, ne kartą būta, kad net aukos bendradarbiavo su savo budeliais. Bet apskritai bendradarbiavimas asocijuojasi su tuo, kad visi, kurie veikia drauge, yra lygūs, vienodai vertingi, kad kiekvienas duoda kažką, kas yra naudinga visiems, kas prisideda prie galutinio sėkmingo rezultato, kad nėra tam bendradarbiavimui nereikalingų žmonių. Taigi toks yra trečiasis šiuolaikinio humanizmo, kuriuo Sennettas laiko dialogą, sandas.

Tačiau grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, priminsiu, – tai nekasdieniškumas ir dialogas, šiek tiek primenantys Kličko ir Adameko susirėmimą ringe, t. y. jie vienas kitą daužo ir sunkiai sugyvena vienoje erdvėje. Jeigu vadovausimės Sennetto pasiūlytais principais, paaiškės, kad dialogas reikalauja laiko, apmąstymų, refleksijos – to, nuo ko modernusis nekasdieniškumas žada mus visiškai išvaduoti, teigdamas, esą visa tai (laiko sąnaudos, pastangos mąstyti, reflektuoti) mus tik apsunkina. Niekam nekyla abejonių, kad šiandien tai pernelyg daug kainuoja – juk refleksija, susimąstymas reiškia delsimą, lėtesnį tempą, o šiandieniniame pasaulyje už tai reikia brangiai mokėti. Taigi dialogas reikalauja geros valios, tvirto ryžto ir auksinės kantrybės.

Kas bus, jeigu pristigsime ryžto tokiam dialogui užmegzti? Jei nebūčiau beveik plikas, sakyčiau: plaukai šiaušiasi vien pagalvojus apie tokią alternatyvą. Mūsų nerimo kontekstas labai aiškus: visose žemės pusėse be paliovos kyla nauji ir gilėja seni konfliktai, nežinome, kaip jų išvengti ar bent jau kaip juos sušvelninti, o jeigu ir žinotume, tai kažin ar mums pakaks jėgų, priemonių, galios… Taigi, jei vadovausimės tuo, ką mums kužda protas ir moralė, neliks nieko kita, kaip tik pasiryžti tokiam dialogui, apie kokį rašo Richardas Sennettas. Nes tik toks dialogas yra žmonijos gelbėjimosi ratas. Arba išmoksime kalbėtis visi su visais, arba… Na, bet negadinsiu geros nuotaikos pasakodamas, kas gali ištikti, jei to gelbėjimosi rato bus atsisakyta…

Išvertė Rasa Rimickaitė

* Tekstas parengtas pagal paskaitą, skaitytą teatro festivalyje „Dialog“, – Red.
** Šiemet festivalio „Dialog“ šūkis buvo „Nekasdieniški“ (Niecodzienni), – Red.
*** Vitalij Kličko ir Tomasz Adamek – ukrainietis ir lenkas, šiuo metu vieni stipriausių pasaulio boksininkų, kurių kova dėl WBC pasaulio čempiono titulo Vroclavo stadiono ringe daugiau kaip 40 tūkst. žiūrovų akivaizdoje vyko tą pačią dieną (2011-09-10) kaip ir Kultūros kongresas, kurio vienas iš pagrindinių pranešėjų buvo prof. Zygmuntas Baumanas. Bokso mačą laimėjo Kličko, – Vert.