Romualdas Matelis: Už vairo man miela prisiminti socializmą

Šį straipsniuką man knietėjo parašyti dar prieš porą metų. Bet vis tas laikas kaltininkas, nėra jo ir nėra. Nors gal taip mes daugelis save apgaudinėjame, gal to laiko mes vis tik turime, bet kažkoks kipšas trukdo daug ką padaryti laiku. O tas kipšas tiesiog įsikūnijęs tinginystėje, įkvėpimo stokoje arba kokiuose nors pašaliniuose veiksniuose.

Bet tiek to, pagaliau prisėdau ir rašau…

Manevruoju šiandiena, kaip ir kelias paskutines savaites tarp iškapotų asfalte duobių, piktas, bet tyliu. Jau senokai atsikračiau įpročio bambėti už vairo, kas man suteikė tarsi savykylą: supratau, kad bambėjimas pačiam sau, būtų tarsi tam tikras kvailystės požymis, todėl to nebedarau jau gal kelis dešimtmečius. Žmona mano kiek atviresnė, nemėgsta savyje kaupti visokio dumblo, todėl tuoj pat garsiai pakomentuoja kokį nors žioplį, netikėtai iššokusi man po ratais. O šiandiena ji tiesiog aikčiojo: tai ką jie, jau penkta diena nieko nebetaiso! Kalba sukosi, aišku, apie asfalto duobes ir tuos pavojus, kai bandydamas ją aplenkti, gali šonu grybštelėti greta važiuojantį “kaimyną”. Dekoratyvines, sakyčiau, duobes.

Jau keletas dienų nebuvau išvykęs iš Kauno, tad negaliu  konstatuoti kaip yra kitur, bet Kaune kelininkai “prie meno”. Jie stačiakampiais išdekoravo visas pagrindines gatves. Tos dekoracijos, aišku, visiems žinomos – kelio dangoje išgriaužiamas paviršinis sluoksnis, po kurio, prabėgus savaitei, bus užlietas naujas asfaltas. Gražus jis bus, aišku savaime. Jaunimas tokius dalykus ledu vadina. Bet nauja graži danga anoks čia stebūklas. O va tie išgraužti įgilinimai, matyt ne kiekvienam skoniui ir protui suvokiami. Aš to nei nebandau, seniai jau įpratau, kad vertinga nuomonė yra tik specialisto, o aš eilinis, joks ne kelininkas, tai ar turiu teisę kalbėti apie stačiakampes išgraužas ir jų vertę? Aišku ne. Tikrieji mūzos atstovai, gatvių šeimininkai, asfaltuotojai, kaimuose dar velniukais vadinami. Tik jie žino savo kūrinių vertę, todėl tik jie autoritetingai gali pasakyti kiek tokios duobės turi būti eksponuojamos.

Vis tik, turiu pripažinti, kad stačiakampės išgraužos asfalte, man nėra naujiena. Dar Gorbačiovo valdymo metais, o gal ir kiek anksčiau jos pasirodė. Tik šios ekspozicijos būdavo trumpesnės, trijų keturių dienų. Nes darbininkai bijojo nukentėti už per ilgą savo kūrinių populiarinimą.  Bet mums, nekantriems sovietiniams disidentams, tada ir tai atrodė per ilgai, mes pykome, rašėme straipsnius į cenzūruojamą spaudą, kas veikė magiškai, o laisvalaikiu vis padūsaudavome: “Va kapitalistinėse šalyse tokio bardako nepamatysi niekada. Ten gatve važiuoja kelios remontininkų mašinos – vieni kerta senąjį asfaltą, o kiti tuoj pat ir užasfaltuoja…” Ech, kaip mes tada klydome idealizuodami tą laisvąjį pasaulį… Gi nei nenutuokėme, kad laisvė yra laisvė, ji priklauso visiems. Kelininkams – taip pat. Nenori žmonės ir nedirba, ką mes vairuotojai išmanome, gal jiems po Vėlykų buvo seksualnyj denj [tiems kas prisimena seną sovietinį anekdotą apie zuikį...], todėl dangos klojimo darbus pradės tik tada, kai gerai atsipūs, kai išgaruos visos pošventinės pagirios, kai pilnai išskaptuos visas iki vienos Kauno gatves. Negalima gi vardan savo sėkmingo kelio reikalauti, kad jie dūgztų kaip bitės avilyje. Viskam turi būti saikas…

O kaip ekonomistas dabar dar galvoju… Gal liurbis paskutinis esu, gal valstybiškai mąstyti nemoku. Va, per šiuos meno kūrinius važinėjantys žmonės gerokai aplamdys savo ratlankius, pamaigys padangas. Argi tai blogai? Priešingai, puiku! Piliečiai turės progą nuvažiuoti pas meistrus išsilyginti ratlankius, o kitaip tie meistriukai be darbo sėdėtų. Negautų pinigų – valstybė PVM’o nesurinktų, visi nekaltą finansų mergelę Šimonytę špilkuotų… Naujų padangų niekas nepirktų – reiškia prekyba toliau apmirusi būtų, čia ir vėl to PVM vyriausybė mažai prireketuotų, biudžeto nesurinktų, nekaltai premjerą Kubilių keiktų, o dabar visas dėmesys tik į kelininkus. Paburnosime ir vėl ramūs sėdėsime iki kito pavasario. Pasibaigus sekančiam žiemos šalčiui ir žurnalistai turės ką rašyti, o kitaip gi gali atsitikti, kad straipsniams minčių gali pritrūkti…

Ko gero gyvenimas puikus, tik aš jau jo skonį imu prarasti…

Advertisements

1 Response so far »

  1. 1

    Erlanda said,

    perskaičiau su domesiu- gerai, kai dūšioj nuo stereotipų nelaisvas pilietis visgi randa ir “gerų” blogo darbo (neveiklos) aspektų… Jei jau su jumoru susipyksim, tai ne tik Dievų miško nepergyventi (išgyventi) teks, kur kas mažesni dalykai į kapus nuvarys———


Comment RSS · TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: