Archive for rugpjūčio, 2011

Knygos troleibuse? O gal piniginę ant suoliuko?


Absurdo spektakliai, kuriuos kartais sukuria man nesuprantami žmonės, laimei kartojasi ne taip jau dažnai.

Vandalai išplėšė visas skaitymui troleibuse prikabintas knygas

Nežinau kaip, gavę tokią informaciją, jaučiasi daugelis, bet aš tai labai kvailai. Ir jei abejoju ar iniciatorius reikėtų priskirti ateivių kategorijai, tai finišo – viešai išdėliojamų materialinių vertybių dingimo ar sunaikinimo komentatorius kitaip nepavadinčiau. Jie tikrai ATEIVIAI. Ne mūsų planetos žmonės. Nes stebisi tuo, ką kiekvienas turėtų suvokti kaip neišvengiamą reiškinį.

Prisimenu, gal prieš 20 metų, “Lietuvos telekomas“ Kauno mieste, telefonų automatų būdelėse sukabino telefonų knygas. Mintis ta atklydusi buvo, ko gero, ne iš dangaus. Tada plačiai kalbėta, kad mums nematytuose Vakaruose [tada dar mažai kas buvo peržengęs geležines užtvaras] visur miestų telefonų būdelėse kabo knygos. Žmonių patogumui. Ir, kad ten niekas jų nedrasko, jos naudojamos tol, kol susidėvi. Įdomu kaip dabar… tai jau seniai pamiršta istorija. Tačiau Kaune jos buvo nuolat išplėšomos. Ir nors Telekomas demonstravo pakankamai didelę kantrybę, atveždamas vis naujas knygas, žulikėliai laimėjo – su laiku tos knygos prapuolė galutinai.

Nėra ką nei komentuoti senos Zuoko “idėjos“ su oranžiniais dviračiais: tai akivaizdžiai buvo taip vadinamas piaras, aišku, darytas ne už jo asmeninius pinigus. Tebūnie, kažkokie naivuoliai susižavėjo jo tokia elgsena ir per rinkimus atidavė jam savo balsus. Ko gero ir dabar, troleibusų knygų aprašytu atveju kažkas siekia kažkokių tikslų. Galima spėlioti – gal tai knygininkų naivi mintis, kad pradėtą skaityti knygą žmogus netrukus lėks nusipirkti, kad užbaigti tai, ką pradėjo troleibuse. Gal tai paskatino ir blogesnės mintys, pavyzdžiui troleibuse pakabinti 10-15 knygų, o nurašyti jų visą šimtą, kitas realizuojant per platintojus. Tiek to, šiame fronte nieko labai gudraus nesugalvosi. Bet va tie aikčiotojai komentatoriai mane pribaigia galutinai. Aš dar suprantu, kai žmogus aikčioja viešose vietose: “na kaip čia taip galima, ir iš kur tokių vandalų atsiranda, …“ Taip nekurie asmenys nori prieš kitus parodyti kokie jie tyri, krištoliniai ir tai, kad jiems net nesuvokiama bet kokia piktadarystė.

Bet va, Delfi komentatoriai gi niekam nematomi. Kaip sakant čia savo reitingo aikčiojimais niekaip nepasikelsi. O aikčioja. Tai kas jie? Na tikrų tikriausi ateiviai. Į mūsų planetą atklydę per klaidą. Ir, akivaizdžiai, labai neseniai. Nes stebėtis kažkokios knygos dingimu, mūsų planetos gyventojui, turėtų paprasčiausiai nesigauti. Ypač tada, kai vos ne kiekviename spaudos internetiniame puslapyje apstu informacijos apie muštynes, įsilaužimus, nužudymus. Ar po viso to galima stebėtis knygiūkštės dingimu? Ir ar visame mūsų kasdienybės fone tos knygos turi bent kokią vertę? Mūsų miestų gatvės visu 100 procentų apdažytais namais, sulaužytais suoliukais, nulankstytomis stotelėmis ir išdaužytais pavilijonų langais. Žmonės nuskurdinti, todėl vis daugiau jų net pradeda rinkti plastikinius butelius, už kuriuos gauna po 3 centus. Valstybė, kaip vakar paskelbta Kauno dienoje, nebeteikia gydymo [vaistų] net vėžiu sergantiems: liepia palūkėti kelias savaites vaistų arba juos brangiai pirktis už savo pinigus. Ir niekam neįdomu, kad žmogus gal tik duonai tesukrapšto pinigėlį. Tai apie kokią moralę alkio ir skurdo fone dar galima galvoti? Ir kodėl reikia kuo nors stebėtis?

Gal parašysite man kas nors komentare?

Leave a comment »

Lietuva jau virš 20 metų neišspręndžia žemės grąžinimo žmonėms. Kiek dar tai tęsis?


Kalbame, kalbame, kalbame… Kalbame, kad valdininkai suįžūlėjo, nevykdo savo pareigų. Kalbame, kad seimūnai ten sulindę kaip paršai prie lovio. Kalbame, kad visos partijos blogos, o visas jas valdo viena, nematoma ranka. Kalbame, kad teismai korumpuoti, o prokuratūra atstovauja gal net visai ne Lietuvos interesus. Kalbame nuobodžiai, kartais su karčiu jumoru. O kartais imame tarpusavyje pyktis, nors abi šalys trokštame tiesos, tvarkos, normalaus gyvenimo.

Mes tikrai išbalansuoti, pasimetę, nebematantys šviesos savo niūraus tunelio gale. O gi teigiama, kad net iš šio pasaulio išeinantis ją pamato. Kodėl taip yra?
Nuomonių galime turėti įvairių; tai normalu, nes net į įprastinę parduotuvę ne visi tuo pačiu keliu einame: vieniems – kaip greičiau, kitiems – per kur arčiau.
Mano problemos dėl nuosavybės atstatymo tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Ir ne atsitiktinai rašau daugiskaitoje “problemos“, nes priklausančių žemių neatgaunu ne tik Kaune. Lietuvoje net trys vietos, kur man priklauso atgauti senelių žemę. Bet trikdžiai labai panašūs. Ir tegul nepavydi tie, kurie neturi ką paveldėti: patikėkite, atgauti žemę sąžiningu keliu Lietuvoje beveik neįmanoma. Bet apie save parašysiu dar ne kartą. O kol kas gerbiamo žurnalisto Gintaro ŠIUPARIO paviešinta medžiaga apie kolegą Julių LIUTKŲ. Tikrąja to žodžio prasme gerbiamo žurnalisto. Nes daugelis nei klausytis nebenori apie žemės savininkų bėdas. Neva tokios žinios jau visiems atsibodusios… Bet gi teisingumui nėra senaties termino. Kaip ir kai kuriems nusikaltimams.
==================================================

Nematau būtinybės perspausdinti visą Gerb G.Šiupario straipsnio, esančio “Lietuvos Ryte“, straipsnyje
“Jėgas ir pinigus tirpdo grumtynės dėl žemės“ tačiau perkelsiu kai kurias mintis, kurios, pats įsitikinau, būdingos visose panašiose situacijose.
“67 metų J.Liutkus nebežino valstybinės institucijos, į kurią nebūtų kreipęsis dėl valdininkų ir politikų savivalės“. – Mano situacija analogiška, manau, kad mano pavardę atmintinai jau žino visi valdininkai ir daugelis su nuosavybės atstatymu susijusių ministerijų darbuotojai

“Šiaulių miesto savivaldybė irgi neketina nusileisti – ji dangstosi visuomenės interesu ir Talkšos parko detaliuoju planu, neleidžiančiu šioje rekreacinėje teritorijoje atkurti nuosavybės. Beje, šį dokumentą teismas yra panaikinęs dėl padarytų procedūrinių pažeidimų“. – Šiuo metu esu padavęs skundą į Klaipėdos administracinį teismą, tačiau jau trys savaitės negaunu atsakymo ar skundas priimtas, ar kokius pataisymus jame reikia padaryti

„Visur buvo nurodoma, kad Talšos parkas yra 119 hektarų, o galutiniame detaliojo plano variante jis išaugo iki 133,4 hektaro“. – 2007 metais Palangos savivaldybė jau buvo parašiusi direktoriaus įsakymą dėl gražintino 10 arų sklypo Maironio g. suformavimo, bet šiemet birželio 17 dieną jį atšaukė. Motyvas, tarpe tarp 3 gyvenamųjų sklypų reikalinga nedidukė stovėjimo aikštelė, jai bus gauta 1,5 mln. Europos pinigų. O kitaip jie prapuls… Tiesa, paskurinio telefoninio pokalbio su naująja direktore metu, ji tikino, kad rugpjūčio 25 d. vyks tarybos posėdis, kuris turėtų priimti sprendimą man palankia kryptimi.

“Sieks asmeninės atsakomybės. Vyriškis neslėpė sieksiąs, kad dėl piktnaudžiavimo tarnyba būtų nubausti buvęs miesto meras Genadijus Mikšys, administracijos direktorius Vladas Damulevičius ir miesto vyriausioji architektė Rasa Budrytė“. – Visiškai analogiškos ir mano mintys… Vienos mano laimėtos bylos išlaidas [ne pilnai, tik ~2000 lt.] Klaipėdos administracinis teismas priteisė man iš Palangos Savivaldybės. Pinigai netrukus man buvo sugrąžinti. Tačiau kodėl iš savivaldybės, o ne kaltų valdininkų? Tuo tarpu mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos administracijos direktoriui V.Kuznecovui, LR prokuratūros atmetė… Be jokių motyvų atmetė…

Va toks gyvenimas, mielieji skaitytojai… Šiomis temomis, akivaizdu, man dar teks rašyti nemažai. Tiems, kam tai įdomu, užsukite bent kartą per savaitę.

Comments (3) »