Archive for betvarkė

Lietuva jau virš 20 metų neišspręndžia žemės grąžinimo žmonėms. Kiek dar tai tęsis?


Kalbame, kalbame, kalbame… Kalbame, kad valdininkai suįžūlėjo, nevykdo savo pareigų. Kalbame, kad seimūnai ten sulindę kaip paršai prie lovio. Kalbame, kad visos partijos blogos, o visas jas valdo viena, nematoma ranka. Kalbame, kad teismai korumpuoti, o prokuratūra atstovauja gal net visai ne Lietuvos interesus. Kalbame nuobodžiai, kartais su karčiu jumoru. O kartais imame tarpusavyje pyktis, nors abi šalys trokštame tiesos, tvarkos, normalaus gyvenimo.

Mes tikrai išbalansuoti, pasimetę, nebematantys šviesos savo niūraus tunelio gale. O gi teigiama, kad net iš šio pasaulio išeinantis ją pamato. Kodėl taip yra?
Nuomonių galime turėti įvairių; tai normalu, nes net į įprastinę parduotuvę ne visi tuo pačiu keliu einame: vieniems – kaip greičiau, kitiems – per kur arčiau.
Mano problemos dėl nuosavybės atstatymo tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Ir ne atsitiktinai rašau daugiskaitoje “problemos“, nes priklausančių žemių neatgaunu ne tik Kaune. Lietuvoje net trys vietos, kur man priklauso atgauti senelių žemę. Bet trikdžiai labai panašūs. Ir tegul nepavydi tie, kurie neturi ką paveldėti: patikėkite, atgauti žemę sąžiningu keliu Lietuvoje beveik neįmanoma. Bet apie save parašysiu dar ne kartą. O kol kas gerbiamo žurnalisto Gintaro ŠIUPARIO paviešinta medžiaga apie kolegą Julių LIUTKŲ. Tikrąja to žodžio prasme gerbiamo žurnalisto. Nes daugelis nei klausytis nebenori apie žemės savininkų bėdas. Neva tokios žinios jau visiems atsibodusios… Bet gi teisingumui nėra senaties termino. Kaip ir kai kuriems nusikaltimams.
==================================================

Nematau būtinybės perspausdinti visą Gerb G.Šiupario straipsnio, esančio “Lietuvos Ryte“, straipsnyje
“Jėgas ir pinigus tirpdo grumtynės dėl žemės“ tačiau perkelsiu kai kurias mintis, kurios, pats įsitikinau, būdingos visose panašiose situacijose.
“67 metų J.Liutkus nebežino valstybinės institucijos, į kurią nebūtų kreipęsis dėl valdininkų ir politikų savivalės“. – Mano situacija analogiška, manau, kad mano pavardę atmintinai jau žino visi valdininkai ir daugelis su nuosavybės atstatymu susijusių ministerijų darbuotojai

“Šiaulių miesto savivaldybė irgi neketina nusileisti – ji dangstosi visuomenės interesu ir Talkšos parko detaliuoju planu, neleidžiančiu šioje rekreacinėje teritorijoje atkurti nuosavybės. Beje, šį dokumentą teismas yra panaikinęs dėl padarytų procedūrinių pažeidimų“. – Šiuo metu esu padavęs skundą į Klaipėdos administracinį teismą, tačiau jau trys savaitės negaunu atsakymo ar skundas priimtas, ar kokius pataisymus jame reikia padaryti

„Visur buvo nurodoma, kad Talšos parkas yra 119 hektarų, o galutiniame detaliojo plano variante jis išaugo iki 133,4 hektaro“. – 2007 metais Palangos savivaldybė jau buvo parašiusi direktoriaus įsakymą dėl gražintino 10 arų sklypo Maironio g. suformavimo, bet šiemet birželio 17 dieną jį atšaukė. Motyvas, tarpe tarp 3 gyvenamųjų sklypų reikalinga nedidukė stovėjimo aikštelė, jai bus gauta 1,5 mln. Europos pinigų. O kitaip jie prapuls… Tiesa, paskurinio telefoninio pokalbio su naująja direktore metu, ji tikino, kad rugpjūčio 25 d. vyks tarybos posėdis, kuris turėtų priimti sprendimą man palankia kryptimi.

“Sieks asmeninės atsakomybės. Vyriškis neslėpė sieksiąs, kad dėl piktnaudžiavimo tarnyba būtų nubausti buvęs miesto meras Genadijus Mikšys, administracijos direktorius Vladas Damulevičius ir miesto vyriausioji architektė Rasa Budrytė“. – Visiškai analogiškos ir mano mintys… Vienos mano laimėtos bylos išlaidas [ne pilnai, tik ~2000 lt.] Klaipėdos administracinis teismas priteisė man iš Palangos Savivaldybės. Pinigai netrukus man buvo sugrąžinti. Tačiau kodėl iš savivaldybės, o ne kaltų valdininkų? Tuo tarpu mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos administracijos direktoriui V.Kuznecovui, LR prokuratūros atmetė… Be jokių motyvų atmetė…

Va toks gyvenimas, mielieji skaitytojai… Šiomis temomis, akivaizdu, man dar teks rašyti nemažai. Tiems, kam tai įdomu, užsukite bent kartą per savaitę.

Reklama

Comments (3) »

Romualdas Matelis: Už vairo man miela prisiminti socializmą


Šį straipsniuką man knietėjo parašyti dar prieš porą metų. Bet vis tas laikas kaltininkas, nėra jo ir nėra. Nors gal taip mes daugelis save apgaudinėjame, gal to laiko mes vis tik turime, bet kažkoks kipšas trukdo daug ką padaryti laiku. O tas kipšas tiesiog įsikūnijęs tinginystėje, įkvėpimo stokoje arba kokiuose nors pašaliniuose veiksniuose.

Bet tiek to, pagaliau prisėdau ir rašau…

Manevruoju šiandiena, kaip ir kelias paskutines savaites tarp iškapotų asfalte duobių, piktas, bet tyliu. Jau senokai atsikračiau įpročio bambėti už vairo, kas man suteikė tarsi savykylą: supratau, kad bambėjimas pačiam sau, būtų tarsi tam tikras kvailystės požymis, todėl to nebedarau jau gal kelis dešimtmečius. Žmona mano kiek atviresnė, nemėgsta savyje kaupti visokio dumblo, todėl tuoj pat garsiai pakomentuoja kokį nors žioplį, netikėtai iššokusi man po ratais. O šiandiena ji tiesiog aikčiojo: tai ką jie, jau penkta diena nieko nebetaiso! Kalba sukosi, aišku, apie asfalto duobes ir tuos pavojus, kai bandydamas ją aplenkti, gali šonu grybštelėti greta važiuojantį “kaimyną“. Dekoratyvines, sakyčiau, duobes.

Jau keletas dienų nebuvau išvykęs iš Kauno, tad negaliu  konstatuoti kaip yra kitur, bet Kaune kelininkai “prie meno“. Jie stačiakampiais išdekoravo visas pagrindines gatves. Tos dekoracijos, aišku, visiems žinomos – kelio dangoje išgriaužiamas paviršinis sluoksnis, po kurio, prabėgus savaitei, bus užlietas naujas asfaltas. Gražus jis bus, aišku savaime. Jaunimas tokius dalykus ledu vadina. Bet nauja graži danga anoks čia stebūklas. O va tie išgraužti įgilinimai, matyt ne kiekvienam skoniui ir protui suvokiami. Aš to nei nebandau, seniai jau įpratau, kad vertinga nuomonė yra tik specialisto, o aš eilinis, joks ne kelininkas, tai ar turiu teisę kalbėti apie stačiakampes išgraužas ir jų vertę? Aišku ne. Tikrieji mūzos atstovai, gatvių šeimininkai, asfaltuotojai, kaimuose dar velniukais vadinami. Tik jie žino savo kūrinių vertę, todėl tik jie autoritetingai gali pasakyti kiek tokios duobės turi būti eksponuojamos.

Vis tik, turiu pripažinti, kad stačiakampės išgraužos asfalte, man nėra naujiena. Dar Gorbačiovo valdymo metais, o gal ir kiek anksčiau jos pasirodė. Tik šios ekspozicijos būdavo trumpesnės, trijų keturių dienų. Nes darbininkai bijojo nukentėti už per ilgą savo kūrinių populiarinimą.  Bet mums, nekantriems sovietiniams disidentams, tada ir tai atrodė per ilgai, mes pykome, rašėme straipsnius į cenzūruojamą spaudą, kas veikė magiškai, o laisvalaikiu vis padūsaudavome: “Va kapitalistinėse šalyse tokio bardako nepamatysi niekada. Ten gatve važiuoja kelios remontininkų mašinos – vieni kerta senąjį asfaltą, o kiti tuoj pat ir užasfaltuoja…“ Ech, kaip mes tada klydome idealizuodami tą laisvąjį pasaulį… Gi nei nenutuokėme, kad laisvė yra laisvė, ji priklauso visiems. Kelininkams – taip pat. Nenori žmonės ir nedirba, ką mes vairuotojai išmanome, gal jiems po Vėlykų buvo seksualnyj denj [tiems kas prisimena seną sovietinį anekdotą apie zuikį...], todėl dangos klojimo darbus pradės tik tada, kai gerai atsipūs, kai išgaruos visos pošventinės pagirios, kai pilnai išskaptuos visas iki vienos Kauno gatves. Negalima gi vardan savo sėkmingo kelio reikalauti, kad jie dūgztų kaip bitės avilyje. Viskam turi būti saikas…

O kaip ekonomistas dabar dar galvoju… Gal liurbis paskutinis esu, gal valstybiškai mąstyti nemoku. Va, per šiuos meno kūrinius važinėjantys žmonės gerokai aplamdys savo ratlankius, pamaigys padangas. Argi tai blogai? Priešingai, puiku! Piliečiai turės progą nuvažiuoti pas meistrus išsilyginti ratlankius, o kitaip tie meistriukai be darbo sėdėtų. Negautų pinigų – valstybė PVM’o nesurinktų, visi nekaltą finansų mergelę Šimonytę špilkuotų… Naujų padangų niekas nepirktų – reiškia prekyba toliau apmirusi būtų, čia ir vėl to PVM vyriausybė mažai prireketuotų, biudžeto nesurinktų, nekaltai premjerą Kubilių keiktų, o dabar visas dėmesys tik į kelininkus. Paburnosime ir vėl ramūs sėdėsime iki kito pavasario. Pasibaigus sekančiam žiemos šalčiui ir žurnalistai turės ką rašyti, o kitaip gi gali atsitikti, kad straipsniams minčių gali pritrūkti…

Ko gero gyvenimas puikus, tik aš jau jo skonį imu prarasti…

Comments (1) »