Archive for Įstatymai

Romualdas Matelis: “Lietuva. Valstybė ar Kunigaikštysčių asociacija?”


Paradoksas, bet kas yra Valstybė, daugeliui tik retorinis klausimas. Tai yra klausimas, tikslų atsakymą į kurį, ne tik mažai kas žino, bet ir mažai kas jo ieško. Šią sąvoką visi suprantame daugmaž vienodai, nors politikoje net labai skirtingai. Tačiau nelaužydami iečių dėl absoliučios tiesos, manau, turėtume sutarti, kad valstybė tai tam tikras teritorinis vienetas, turintis savo žmones, pinigus, kariuomenę ir, aišku, valdžią. Ir va, ta valdžia mumis visais vienodai turi rūpintis – tai įtvirtina LR Konstitucijos 29 straipsnis, kurio pirma pastraipa teigia: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Reiškia ir mudu, su Tavim, skaitytojau, esame lygūs. Bet ar tikrai?
Deja… Diskriminuojami esame labai įvairiai: pagal turtinę padėtį, užimamas pareigas ir dar daugelį niuansų. Diskriminuojami esame netgi pagal gyvenamąją vietą. Ir visa tai kelia daugelio iš mūsų, pasipiktinimą. Tiesa, mane kiek stebina kodėl Konstitucija įpareigoja tik valstybės institucijas ir pareigūnus į žmones žiūrėti kaip į lygius asmenis. O didžiosios monopolijos, kurių pagal įstatymus tarsi ir neturėtų būti, mus jau gali suskirstyti pirmais antrais? Bet yra taip, kaip yra.
Nepretenduodamas į didelės apimties disertaciją, peržvelgsiu tik porą, tarpusavyje niekaip nesusijusių pavyzdžių. Gyvename įtemptą laikotarpį, kai mokesčių našta, iškeltos kainos ir bedarbystė arba ją mažai kuo pakeičiantys masiniai minimalūs atlyginimai, valdžios nesiskaitymas su žmonių interesais ir panašios aplinkybės daugelį verčia varstyti teismų salių duris. O net tada, jei pavyko laimėti bylą teisme, dar, tikriausiai, ne viskas. Dažnai į pagalbą reikia kviestis antstolius, kurie turi užtikrinti priimto teismo sprendimo vykdymą. Šiuolaikiniame gyvenime antstolis, kaip ir notaras ar advokatas, visai suprantama instancija. Advokatai ir notarai turi teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Gi Lietuva yra valstybė. Tačiau jei mums reikia antstolio, jo rinktis beveik nevalia. Nustebote?
Aš irgi, bet tokia tvarka įteisinta Antstolių įstatyme, kurio 23 straipsnio pirma dalis skelbia: “Antstolio veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai“. Kam tai? Piliečių patogumui? Abejotina. Kiekvienas žmogus ir pats puikiai susigaudo į ką jam patogiau kreiptis. Gi be reikalo klaipėdietis nevažiuos ieškotis antstolio Vilniuje, jei jo byla lietė Klaipėdos klausimus. Tačiau taip gal išvengiama svetimų antstolių? Juk su savais, tarkime savivaldybės vadovams kur kas lengviau rasti bendrą kalbą. Deja, kartais ta kalba ne bylą laimėjusiojo naudai. Tai gal ne veltui šnekamojoje kalboje žmonės sako, kad Lietuva švogerių kraštas? Tik ar šiam įstatymui visi asmenys lygūs? Nežinau, bet jei gausiu Seimo atsakymą, būtinai apie tai parašysiu.

Jei minutėlei pamirštume kokioje situacijoje, kokiam finansiniam dugne gyvename ir pasvajotume, kad turime daug pinigų, mums kiltų klausimas kur juos pasidėti. Normalus ir visiems suprantamas noras – pinigus laikyti saugiai ir pelningai. Suprantama, bankų mokamos palūkanos nei vieno iš mūsų nepadarys turtuoliais, tačiau jų siūlomos palūkanos, bet kokiu atveju yra vienas iš pagrindinių stimuliatorių renkantis kur pasukti. Ir ne tik bankų, nuo 1995 m. vasario 21 d. , kai įsigaliojo Kredito unijos įstatymas, mes galime tapti tokių unijų pajininkais ir jose laikyti savo santaupas. Jokia paslaptis, kad iš esmės, kredito unijos dubliuoja bankų veiklą, tik ženkliai palankesnėmis sąlygomis. Tai normalu, nes Lietuva deklaruoja laisvos rinkos sąlygas, todėl esame laisvi rinktis ne tik prekę, kuri atitinka mūsų poreikius ir jos pardavėją, bet ir savo turimą kapitalą investuoti ten, kur mums atrodo priimtiniausia, geriausia, pelningiausia.
Tikrai? Deja ir vėl ne. Mano minėtas Kredito unijos įstatymas skelbia ką kita. Pažiūrėkime keletą jo straipsnių…
12 straipsnio [Kredito unijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai] 1 punktas: Kredito unija filialus ir kitus kredito unijos įstatuose nurodytus struktūrinius padalinius gali steigti įstatuose nustatyta tvarka tik Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.
13 straipsnio [Kredito unijos nariai] 1 punktas: Kredito unijos nariu fizinis asmuo gali būti, jeigu jis gyvena, dirba arba mokosi Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ar su šia savivaldybe besiribojančių kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių teritorijose.
Taigi aš, jeigu aš gyvenu Kaune, negaliu būti Palangos kredito unijos nariu. Nes Kauno savivaldybė nesiriboja su Palanga. Gal Jūs žinote atsakymą kam tai naudinga? Ir kodėl toks apribojimas būtinas? Aš nežinau. Bet manau, kad tai atitinka dažniausiu atveju užsienio bankų interesus. Kaip jau minėjau, kredito unijų mokamos palūkanos kaip taisyklė didesnės už bankų, tad kas gi bus su bankais, jei visi subėgs į palankiausią savo mokamais procentais, uniją?
Aš niekada nežiūrėjau žodyne ką reiškia žodis korupcija, bet iš bendro išprusimo manau, kad tai korumpuotų asmenų įtakos produktas. O gal klystu?
Taigi, gyvename Lietuvos Valstybėje, esame jos piliečiais, mokame į Valstybės iždą mokesčius, bet ne visoje jos teritorijoje jaučiamės vienodai patogiai. Gal gi sakau gyvename kažkokioje kunigaikštysčių asociacijoje, kur kiekvienoje jų mūsų skirtingos teisės?
Daugelis mano, kad Lietuvos respublikos įstatymai painūs ir nuobodūs. Aš irgi taip maniau ilgą laiką. Bet kartą pabandęs juos paskaityti, supratau, kad mąstančiam žmogui tai įdomūs ir, ko gero, niekad nesibaigsiantys skaitiniai. Todėl patariu ir jums – skaitykite įstatymus. Tai ne tik išplės jūsų susivokimo aplinkoje laipsnį. Jūs geriau susigaudysite jus supančioje aplinkoje. Tad šio rašinuko skaitytojo patogumui įdedu dvi nuorodos į aptartus įstatymus:
Antstolių įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=332317
Kredito unijos įstatymas http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324194

Romualdas Matelis,
Inžinierius ekonomistas

Leave a comment »

Romualdas Matelis: Lietuva – TeisMinė valstybė?


Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

–          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

Comments (4) »

R.Matelis: Bandau studijuoti LR Konstituciją. 2 ir 3 straipsniai


Ką gi, šiandiena turiu mažumėlę laiko, tad pabandykime toliau… Pirmasis blynas tarsi ir neprisvilo: nors čia savo nuomone teparašė tik douktris, NetLog’e komentarų sulaukiau kur kas daugiau.

Taigi eikiva prie 2 straipsnio. O jis skelbia, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”.

Kas yra diplomatija, regis nutuokiu. Jei savais žodžiais bandyčiau ją apibūdinti, tikriausiai tai įvardinčiau kaip sakymą kokios nors kalbos, iš kurios būtų aiški mano pozicija, tačiau pažodžiui ji būtų ant tiek daugiaprasmė, kad norint įrodyti mano nuomonę, tai padaryti būtų sunku, nes, esant reikalui aš galėčiau teigti, kad ne tą norėjau pasakyti. Ir va, kai skaitau, kad valstybę kuria tauta, suvokiu, kad ją kuria lietuvių tauta. Tačiau kodėl praleistas žodis “lietuvių”? Tai gal ir LR Konstitucija yra diplomatinė? Nes jei parašytume, kad kuria lietuvių tauta, tuo, ko gero, pasipiktintu čia gyvenantys rusai, lenkai, žydai ir t.t.

Kita vertus, o ką reiškia “kuria”? Valstybė pas mus tarsi jau sukurta seniai? Ją galima tobulinti, tačiau ar gali būti kūrimas be pabaigos? Tada kur mes esame? Dar neturime valstybės? Nes jei išvesti analogiją, kad ir su namo statyba, tai namas būna statomas ir netrukus pastatytas. Po to prasideda vidaus darbai. Tai taip pat dar kūrimo arba statybos stadija. Tačiau kažkada visa tai baigiasi ir jei šiandiena aktuali namų renovacija, tai jau nebederėtų vadinti kūrimu? Tai jau visai kitas etapas – rekonstrukcija, restauracija ar panašiai. Taigi man kažkodėl atrodo, kad bent jau kažkada turi keistis ši formuluotė į “Lietuvos valstybę sukūrė Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”.

Taigi apibendrinant – man kyla klausimai: tauta ar tautos kuria valstybę? Ir kada tas kūrimas turi būti baigtas.

3 straipsnyje ir vėl susiduriame su TAUTOS sąvoka. Šiaip jau, jei mes vis tik kalbame apie respubliką, man kažkodėl atrodo, kad jai labiau priklauso ne Tautos, o Piliečio sąvoka. Bent jau kol pilietybe labai laisvai nesimėtome, ne kožnam ją suteikiame. Tačiau, panašu, kad ateityje galime jų turėti kur kas gausiau. Ir ne lietuvių tautybės. Na, sakykime, privažiuos į Lietuvą daug vietnamiečių, su laiku jie gaus pilietybes ir… Ką jie laikys tautos suverenitetu? Ir aplamai kas yra Tautos suverenitetas? Aš suprantu kas yra valstybės, suprantu kas yra ir respublikos suverenitetas. Tai visų pirma, įvardinčiau kaip teritorinę neliečiamybę. Bet kas yra tautos suverenitetas? Čia kalbama apie vienatautes ir mišrias santuokas?

Leave a comment »

R.Matelis: Bandau studijuoti LR Konstituciją. 1 straipsnis


Lietuvos respublikos KONSTITUCIJOS 1 straipsnis skelbia: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika

Jau kuris laikas mąstau, kad noriu giliai ir visapusiškai suvokti Lietuvos respublikos Konstituciją. O suvokti Konstituciją, ne jumoreską perskaityti. Tą reikia daryti atkakliai, nuosekliai ir neskubant. Giliai ir prasmingai apmąstant. Ir neabejotinai to dar bus maža; reikės konsultacijų. Todėl studijuoti ją nutariau kartu su savo galimais internetiniais svečiais. Tikiuosi, rasis sutinkančių nors retkarčiais įterpti savo nuomonę, gal net autoritetingai pamokant mane.

Taigi, pradedu nuo pirmojo straipsnio. Ir kartu nuo pavadinimo. Knygutė, kurią laikau rankose, taip ir vadinasi: “Lietuvos Respublikos Konstitucija”. O kodėl taip? Kodėl ne “Lietuvos valstybės Konstitucija”? Tuo labiau, kad pirmasis straipsnis teigia, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika”. O kas pasikeistų jei tas straipsnis skambėtų: “Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė valstybė”?
Ir jei kas nors man bandysite sakyti, kad skirtumo jokio, kad galima ir taip, tada aš jums atšausiu mokykline fraze – tai Lietuvos Konstitucija yra svietas sviestuotas? Ne, taip negalėtų būti. Tad kame gi esmė?
Būdamas realistas, neturiu vilčių, kad į mano blog’ą užklys kuris nors Konstitucinio teismo teisėjas, nors ką gali žinoti… Bet ir be jų gi Lietuvoje nemažai aukštos kvalifikacijos teisininkų. Ir ne tik teisininkų, pakankamai turime ir šiaip politikų, kurie savo netgi kasdienybėje įvairius reiškinius dangsto arba ramsto Konstitucija.
Na gi parašykite savo išaiškinimus, mielieji.
O turėdamas laiko, pažadu, kad netrukus grįšiu ir prie kitų straipsnių analizės.

Comments (8) »