Archive for Kubilius

Romualdas Matelis: Už vairo man miela prisiminti socializmą


Šį straipsniuką man knietėjo parašyti dar prieš porą metų. Bet vis tas laikas kaltininkas, nėra jo ir nėra. Nors gal taip mes daugelis save apgaudinėjame, gal to laiko mes vis tik turime, bet kažkoks kipšas trukdo daug ką padaryti laiku. O tas kipšas tiesiog įsikūnijęs tinginystėje, įkvėpimo stokoje arba kokiuose nors pašaliniuose veiksniuose.

Bet tiek to, pagaliau prisėdau ir rašau…

Manevruoju šiandiena, kaip ir kelias paskutines savaites tarp iškapotų asfalte duobių, piktas, bet tyliu. Jau senokai atsikračiau įpročio bambėti už vairo, kas man suteikė tarsi savykylą: supratau, kad bambėjimas pačiam sau, būtų tarsi tam tikras kvailystės požymis, todėl to nebedarau jau gal kelis dešimtmečius. Žmona mano kiek atviresnė, nemėgsta savyje kaupti visokio dumblo, todėl tuoj pat garsiai pakomentuoja kokį nors žioplį, netikėtai iššokusi man po ratais. O šiandiena ji tiesiog aikčiojo: tai ką jie, jau penkta diena nieko nebetaiso! Kalba sukosi, aišku, apie asfalto duobes ir tuos pavojus, kai bandydamas ją aplenkti, gali šonu grybštelėti greta važiuojantį “kaimyną“. Dekoratyvines, sakyčiau, duobes.

Jau keletas dienų nebuvau išvykęs iš Kauno, tad negaliu  konstatuoti kaip yra kitur, bet Kaune kelininkai “prie meno“. Jie stačiakampiais išdekoravo visas pagrindines gatves. Tos dekoracijos, aišku, visiems žinomos – kelio dangoje išgriaužiamas paviršinis sluoksnis, po kurio, prabėgus savaitei, bus užlietas naujas asfaltas. Gražus jis bus, aišku savaime. Jaunimas tokius dalykus ledu vadina. Bet nauja graži danga anoks čia stebūklas. O va tie išgraužti įgilinimai, matyt ne kiekvienam skoniui ir protui suvokiami. Aš to nei nebandau, seniai jau įpratau, kad vertinga nuomonė yra tik specialisto, o aš eilinis, joks ne kelininkas, tai ar turiu teisę kalbėti apie stačiakampes išgraužas ir jų vertę? Aišku ne. Tikrieji mūzos atstovai, gatvių šeimininkai, asfaltuotojai, kaimuose dar velniukais vadinami. Tik jie žino savo kūrinių vertę, todėl tik jie autoritetingai gali pasakyti kiek tokios duobės turi būti eksponuojamos.

Vis tik, turiu pripažinti, kad stačiakampės išgraužos asfalte, man nėra naujiena. Dar Gorbačiovo valdymo metais, o gal ir kiek anksčiau jos pasirodė. Tik šios ekspozicijos būdavo trumpesnės, trijų keturių dienų. Nes darbininkai bijojo nukentėti už per ilgą savo kūrinių populiarinimą.  Bet mums, nekantriems sovietiniams disidentams, tada ir tai atrodė per ilgai, mes pykome, rašėme straipsnius į cenzūruojamą spaudą, kas veikė magiškai, o laisvalaikiu vis padūsaudavome: “Va kapitalistinėse šalyse tokio bardako nepamatysi niekada. Ten gatve važiuoja kelios remontininkų mašinos – vieni kerta senąjį asfaltą, o kiti tuoj pat ir užasfaltuoja…“ Ech, kaip mes tada klydome idealizuodami tą laisvąjį pasaulį… Gi nei nenutuokėme, kad laisvė yra laisvė, ji priklauso visiems. Kelininkams – taip pat. Nenori žmonės ir nedirba, ką mes vairuotojai išmanome, gal jiems po Vėlykų buvo seksualnyj denj [tiems kas prisimena seną sovietinį anekdotą apie zuikį...], todėl dangos klojimo darbus pradės tik tada, kai gerai atsipūs, kai išgaruos visos pošventinės pagirios, kai pilnai išskaptuos visas iki vienos Kauno gatves. Negalima gi vardan savo sėkmingo kelio reikalauti, kad jie dūgztų kaip bitės avilyje. Viskam turi būti saikas…

O kaip ekonomistas dabar dar galvoju… Gal liurbis paskutinis esu, gal valstybiškai mąstyti nemoku. Va, per šiuos meno kūrinius važinėjantys žmonės gerokai aplamdys savo ratlankius, pamaigys padangas. Argi tai blogai? Priešingai, puiku! Piliečiai turės progą nuvažiuoti pas meistrus išsilyginti ratlankius, o kitaip tie meistriukai be darbo sėdėtų. Negautų pinigų – valstybė PVM’o nesurinktų, visi nekaltą finansų mergelę Šimonytę špilkuotų… Naujų padangų niekas nepirktų – reiškia prekyba toliau apmirusi būtų, čia ir vėl to PVM vyriausybė mažai prireketuotų, biudžeto nesurinktų, nekaltai premjerą Kubilių keiktų, o dabar visas dėmesys tik į kelininkus. Paburnosime ir vėl ramūs sėdėsime iki kito pavasario. Pasibaigus sekančiam žiemos šalčiui ir žurnalistai turės ką rašyti, o kitaip gi gali atsitikti, kad straipsniams minčių gali pritrūkti…

Ko gero gyvenimas puikus, tik aš jau jo skonį imu prarasti…

Reklama

Comments (1) »

Romualdas Matelis: Tikime laisve?


Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti prasmę, nes seniai žinoma, kad Gamtoje niekas be priežasties ar tikslo nevyksta. Todėl akivaizdu, kad viską ką matome aplink save, visada turi turėti loginę seką ir suprantamą paaiškinimą. Tiesa, gal ne visi mes tam skiriame savo dėmesį, tačiau jei imtume ieškoti prasmės, ją neabejotinai turėtume rasti…


Aš jau dvidešimt metų įtemptai kovoju dėl sąžiningo savo nacionalizuotos nuosavybės atstatymo, deja, teisybė sunkiai skinasi kelią per korupcijos ir NEsąžinės brūzgynus. Nežiūrint žmogui nesuvokiamai ilgo laiko šiose paieškose, aš vis dar tikiu žmonių sąžine, tikiu, kad į dabartinių apkerpėjusių valdininkų vietas netrukus ateis dori žmonės ir jie ištaisys tas klaidas, kurios sąmoningai darytos iki šiol. Darytos vardan to, kad negrąžinti to kas priklauso. Jau kelinti metai tiesos paieškoms pajungti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Ką jie duos, o ko neduos – parodys ateitis.


Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet iš vyriausybės instancijų dažniausiai gaunu bereikšmius atsirašinėjimus… Bet šį kart ne apie raštų turinį. Metų pradžioje ant vyriausybinio lygmens blankų pradėjau rasti dar ir ne menininkui nesuvokiamą emblemą su užrašu „Tikime laisve“. Keisti jausmai apima, kai atsakyme įrodinėjama netiesa, o ją apibendrina šie žodžiai. Kokia gi laisve tiki vyriausybė, ministerijos ir kita valdžia? Šis klausimas man kilo jau kovo mėnesį. Tačiau tik dabar, snieguotą Advento dieną aš prisiruošiau pasiaiškinti kas ta laisvė, kuria tiki tie, sėdintys šiltuose krėsluose.
Taigi suradau šiemetinį Delfi straipsniuką.

Tekstas neilgas, tačiau ne taip jau lengvai suprantamas. „Tai – vienas būdų … užsienį informuoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Taip gimė idėja, kad 20-mečiui reikalingas ženklas“, <…> šūkis „Tikime laisve“ nurodo svarbiausią vertybę, vienijusią lietuvių tautą, padėjusią išsaugoti valstybingumo siekį ir atvedusią į 1990-ųjų kovo 11-ąją- DELFI pasakojo URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas“. Gal būt visa tai ir taip, kai šiuos žodžius girdi iš užsienio reikalų ministerijos atstovo, tačiau aš neabejoju, kad logotipo tekstinėje dalyje turėjo būti sukonkretinta kieno laisve tikima. Todėl užrašas turėjo skambėti taip –> „Tikime Lietuvos laisve“. Gi dabar, kai raštą su šiuo logotipu gauni iš kokios nors Žemės ūkio ministerijos ir jos teksto turinys niekaip nesiasocijuoja su valstybės užsienio politika, norom nenorom pagalvoji, kad tai greičiausiai užmaskuotas tikėjimas valdininkų, plačiąja to žodžio prasme, laisve. Laisve su tauta daryti ką nori. Todėl man negražus toks tekstas, kai jis siunčiamas privatiems asmenims ir labai sunku patikėti jo pagrindine idėja.
Bet ką gi. Jei jau vyriausybės instancijos man siunčia vilties į laisvę ženklus, aš nusprendžiau, kad
aukštesnis už laisvę žodis yra SĄŽINĖ. Nes be sąžinės nebus laisvės. O jei vyraus sąžinė, niekada nebebus okupacijos.

Todėl aš tikiu visuotina sąžine ir nuo šiol savo raštus valstybės institucijoms papuošiu savo asmeniniu šūkiu „TIKIU ŠVARIA SĄŽINE“. Nes kiekvieną raštą ruošia gi ne ministerija, o žmogus…
Beje, internete pasidarė įdomu paieškoti ką mūsų išrinktieji mano apie sąžinę… Ir tik šios intencijos vedinas aš netikėtai aptikau, kad sąžinė domina ne tik mane. Ji dar porą mėnesių prieš 2008 metų rinkimus į seimą domino ir Konservatorius. Jei turi laiko, gerbiamas skaitytojau, tuo įsitikinti gali šiame „Balsas.lt“ straipsniuke –>  . Jame tada buvo sukurtas net žaidimėlis http://www.svarisazine.lt, kuris, deja, patekus į valdžią tapo nebeaktualus. Greičiausiai net nepageidautinas, nes, kiek matau iš dabartinės konservatorių vykdomos valstybinės politikos, sąžinė ir valdžia nėra viena kitą papildančios sąvokos. Greičiausiai – atvirkščiai. Bent jau taip pasakytų didelė tautos dalis, o ypač daugelis socialiai nuskurdintų senukų ir neįgalių asmenų. Nebeaktuali, ko gero, tapo ir Andriaus Kubiliaus jaunystės idėja – „Visi norime, kad būtų daugiau sąžinės visuomenės gyvenime“, nes straipsnyje pavaizduotas bičiuliškas šaržas, man neabejotinai asocijuojasi su TS LKD partijos pirmininku. Na, bet jei čia vis tik ne jis, o kažkoks kitas buvęs hipis – jaunasis fizikas, aš iš anksto jo atsiprašau už šią klaidą. 🙂 Tik gaila, kad niekaip nepajėgsiu atkurti to nepamatyto SĄŽINĖS VEIDRODŽIO.

.

Comments (2) »

LR premjeras tiesos neslėpė. Tik mes į ją nesigilinome


Daugelis žmonių, su kuriais gyvenime tenka pasikalbėti atsitiktinai susitikus, visų krizių ir kitų Lietuvos nesėkmių kaltininku laiko mūsų šiuolaikinę vyriausybę, su jos premjeru Andriumi Kubiliumi priešakyje. Panašus vaizdas ir vartant internetinius puslapius. Neslėpsiu, aš taip pat jau seniai esu įsitikinęs, kad kol Vyriausybei vadovaus šis žmogus, aukštyn tikrai nepakilsime. Klausimas tik kiek giliai dar galime leistis.

Tačiau šį kartą noriu išreikšti pagiriamąjį žodį premjerui. Nustebote? Be reikalo. Ir ne tik pagiriamąjį Kubiliui, bet ir pabaramąjį rinkėjams. Taip taip, rinkėjams, nors kažkas gal sakysite, kad vyriausybės niekas nerenka, ją formuoja politikai.

Daugelis tų, kurie neabejingi Lietuvos gyvenimui, neabejotinai prisimena prieš seimo rinkimus pakankamai aktyviai veikusią svetainę „Mano balsas“ [http://www.manobalsas.lt/Andrius-Kubilius/]. Ir nors ji nebuvo privaloma, joje gana aktyviai savo nuostatas skelbė dauguma tų, kurie siekė seimo nario mandato. Aš taip pat buvau jų tarpe, tačiau šiuo atveju mano anketa nebeturi jokios reikšmės. O pažvelgti į anketas tų žmonių, kurie tapo seimo nariais, šiandiena tikrai įdomu. Ir, manau, svarbu. Nes per tą laiką apie daugelį išrinktųjų sužinojome gana išsamios informacijos, tad kodėl gi neprisiminus to, kas kieno buvo deklaruojama?

Dar tada, kai iki rinkimų į seimą buvo likę nemažai laiko, aš mėgau pasivartyti visų žinomesnių politikų anketas. Ir jau tada dabartinio premjero anketa mane  tiesiog pribloškė. Pribloškė savo atvirumu. Ir dar labiau – atšiaurumu daugeliu gyvenimo klausimų. Būsiu atviras –ją perskaitęs net labai abejojau ar taip užpildęs anketą, Kubilius turi šansų tapti seimo nariu. Tačiau klydau. Jis tapo ne tik seimūnu, bet ir premjeru. Ir čia, kaip tik noriu išreikšti pabaramąjį žodį tiems rinkėjams, kurie gal patingėjo atsiversti šią anketą, gal dar dėl kažkokių motyvų nekreipė dėmesio į atvirai išsakomas nuomones įvairiais gyvenimo klausimais ir atidavė savo balsus už Andrių KUBILIŲ. Tokiems žmonėms šiandiena piktintis nederėtų.

Trumpai peržvelkime kas ten buvo rašoma…

Klausimas: Ar pritariate tam, kad didžioji dalis sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų būtų mokamos?

Atsakymas: Tikriausiai taip.

Klausimas: Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?

Atsakymas: Taip

Klausimas: Ar pritariate tam, kad vyriausybė mažintų teikiamas pašalpas, o šiuos pinigus skirtų žmonių apmokymui, verslumo ugdymui ar investicijoms?

Atsakymas: Tikriausiai taip

Vien šie trys klausimai, atsakymai į kuriuos nebuvo slepiami, šiandiena ir realizuojami arba ruošiami į gyvenimą. Kažkam tai patinka, bet tokių nėra daug. Ir vis tik ką daugiau šiandiena kaltinti jei ne rinkėją? Premjeras neslėpė savo nuostatų.

Tiesa, kad valstybė finansinėmis ir kitomis priemonėmis skatintų tradicinę šeimą, kad būtų įvesti alkoholio reklamos ir platinimo apribojimai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio patriotiniam ugdymui mokykloje, bent aš negirdėjau. Nors atsakymas į šiuos klausimus buvo tvirtas – taip!

Na, o šį savo rašinį noriu užbaigti mėgstamiausia Facebook‘e paskelbta A.Kubiliaus citata:

„Jeigu ko nors gali neliesti, privalai to neliesti (konservatizmas)“ http://www.facebook.com/profile.php?id=100000822338141&suggestfriends&ref=notif&notif_t=friend_confirmed#!/profile.php?id=1331101323&ref=ts Nežinau kaip ši mintis atrodo kitiems, bet aš ją suprantu būtent taip – „Jeigu ko nors gali nedaryti, privalai to nedaryti“. Ir jei ji tikrai taip verčiama į suprantamesnę kalbą, tada ji vykdoma be priekaištų. Ir ne tik galvojant apie škvalą per premjero atostogas. Tokių pavyzdžių, manau, rastume kur kas daugiau. Bent aš jų pamenu net keletą vien iš savo asmeninės patirties. Kai praeitų metų lapkritį Kauno “Girstutyje“ įvyko susitikimas su rinkėjais, pateikiau klausimą ar nereikėtų išparduoti vargiai teisėtai išdaigintas SODROS pilis, o pinigus sugrąžinti teisėtiems jų šeimininkams – pensininkams, atsakymas man pažadėtas raštu. Bet jo laukiu iki šiol. Nes premjeras gi jo gali nerašyti. Kai metų pradžioje parašiau jam raštą, kad Kauno apskrities administracijos viršininkė O.Balžakienė neatsako į mano raštus dėl negražinamos nuosavybės, laiškas ir tada nesulaukė jokio premjero dėmesio. Nors gal sulaukė, nes netrukus, panaikinus apskritis, O.Balžakienė tapo premjero patarėja…

O Konstitucinio teismo kai kurių sprendimų nevykdymas argi neparodo, kad ir čia premjeras elgiasi kaip caras? Taigi – respect premjerui už atvirumą.

Nuotrauką pasiskolinau iš http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?nid.1520%3B/

Leave a comment »