Archive for premjeras

Romualdas Matelis: Lietuva – TeisMinė valstybė?


Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

–          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

Comments (4) »

R.Matelis. Kai vyriausybės žodis skamba ne solidžiai, o, deja, komiškai


Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai [apie mano paklausimo premjerui, kelionę]

          Sveiki. 

Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.

Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui

 Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.
 
Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.
  Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas – Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai…  Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?
PALAUKIME KARTU, KOLEGOS.

Skaityti pilną įrašą »

Comments (19) »

R.Matelis: Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui


Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.
Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.
Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.
Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.
Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto [žemės] nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?
Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro. Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?
Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:
– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?
– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?
– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?
– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?
– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

SPĖJU, KAD DALIAI MANO SKAITYTOJŲ BUS ĮDOMU KOKIO ATSAKYMO SULAUKSIU. APIE TAI BŪTINAI PARAŠYSIU, KAI TIK GAUSIU ATSAKYMĄ. O ŠIANDIENA GAVAU TRUMPĄ PAŽYMĖLĘ, KURIĄ ČIA, KOL KAS NEUŽVESDAMAS NAUJOS TEMOS IR ĮDEDU.


Comments (8) »

Romualdas Matelis: Už vairo man miela prisiminti socializmą


Šį straipsniuką man knietėjo parašyti dar prieš porą metų. Bet vis tas laikas kaltininkas, nėra jo ir nėra. Nors gal taip mes daugelis save apgaudinėjame, gal to laiko mes vis tik turime, bet kažkoks kipšas trukdo daug ką padaryti laiku. O tas kipšas tiesiog įsikūnijęs tinginystėje, įkvėpimo stokoje arba kokiuose nors pašaliniuose veiksniuose.

Bet tiek to, pagaliau prisėdau ir rašau…

Manevruoju šiandiena, kaip ir kelias paskutines savaites tarp iškapotų asfalte duobių, piktas, bet tyliu. Jau senokai atsikračiau įpročio bambėti už vairo, kas man suteikė tarsi savykylą: supratau, kad bambėjimas pačiam sau, būtų tarsi tam tikras kvailystės požymis, todėl to nebedarau jau gal kelis dešimtmečius. Žmona mano kiek atviresnė, nemėgsta savyje kaupti visokio dumblo, todėl tuoj pat garsiai pakomentuoja kokį nors žioplį, netikėtai iššokusi man po ratais. O šiandiena ji tiesiog aikčiojo: tai ką jie, jau penkta diena nieko nebetaiso! Kalba sukosi, aišku, apie asfalto duobes ir tuos pavojus, kai bandydamas ją aplenkti, gali šonu grybštelėti greta važiuojantį “kaimyną“. Dekoratyvines, sakyčiau, duobes.

Jau keletas dienų nebuvau išvykęs iš Kauno, tad negaliu  konstatuoti kaip yra kitur, bet Kaune kelininkai “prie meno“. Jie stačiakampiais išdekoravo visas pagrindines gatves. Tos dekoracijos, aišku, visiems žinomos – kelio dangoje išgriaužiamas paviršinis sluoksnis, po kurio, prabėgus savaitei, bus užlietas naujas asfaltas. Gražus jis bus, aišku savaime. Jaunimas tokius dalykus ledu vadina. Bet nauja graži danga anoks čia stebūklas. O va tie išgraužti įgilinimai, matyt ne kiekvienam skoniui ir protui suvokiami. Aš to nei nebandau, seniai jau įpratau, kad vertinga nuomonė yra tik specialisto, o aš eilinis, joks ne kelininkas, tai ar turiu teisę kalbėti apie stačiakampes išgraužas ir jų vertę? Aišku ne. Tikrieji mūzos atstovai, gatvių šeimininkai, asfaltuotojai, kaimuose dar velniukais vadinami. Tik jie žino savo kūrinių vertę, todėl tik jie autoritetingai gali pasakyti kiek tokios duobės turi būti eksponuojamos.

Vis tik, turiu pripažinti, kad stačiakampės išgraužos asfalte, man nėra naujiena. Dar Gorbačiovo valdymo metais, o gal ir kiek anksčiau jos pasirodė. Tik šios ekspozicijos būdavo trumpesnės, trijų keturių dienų. Nes darbininkai bijojo nukentėti už per ilgą savo kūrinių populiarinimą.  Bet mums, nekantriems sovietiniams disidentams, tada ir tai atrodė per ilgai, mes pykome, rašėme straipsnius į cenzūruojamą spaudą, kas veikė magiškai, o laisvalaikiu vis padūsaudavome: “Va kapitalistinėse šalyse tokio bardako nepamatysi niekada. Ten gatve važiuoja kelios remontininkų mašinos – vieni kerta senąjį asfaltą, o kiti tuoj pat ir užasfaltuoja…“ Ech, kaip mes tada klydome idealizuodami tą laisvąjį pasaulį… Gi nei nenutuokėme, kad laisvė yra laisvė, ji priklauso visiems. Kelininkams – taip pat. Nenori žmonės ir nedirba, ką mes vairuotojai išmanome, gal jiems po Vėlykų buvo seksualnyj denj [tiems kas prisimena seną sovietinį anekdotą apie zuikį...], todėl dangos klojimo darbus pradės tik tada, kai gerai atsipūs, kai išgaruos visos pošventinės pagirios, kai pilnai išskaptuos visas iki vienos Kauno gatves. Negalima gi vardan savo sėkmingo kelio reikalauti, kad jie dūgztų kaip bitės avilyje. Viskam turi būti saikas…

O kaip ekonomistas dabar dar galvoju… Gal liurbis paskutinis esu, gal valstybiškai mąstyti nemoku. Va, per šiuos meno kūrinius važinėjantys žmonės gerokai aplamdys savo ratlankius, pamaigys padangas. Argi tai blogai? Priešingai, puiku! Piliečiai turės progą nuvažiuoti pas meistrus išsilyginti ratlankius, o kitaip tie meistriukai be darbo sėdėtų. Negautų pinigų – valstybė PVM’o nesurinktų, visi nekaltą finansų mergelę Šimonytę špilkuotų… Naujų padangų niekas nepirktų – reiškia prekyba toliau apmirusi būtų, čia ir vėl to PVM vyriausybė mažai prireketuotų, biudžeto nesurinktų, nekaltai premjerą Kubilių keiktų, o dabar visas dėmesys tik į kelininkus. Paburnosime ir vėl ramūs sėdėsime iki kito pavasario. Pasibaigus sekančiam žiemos šalčiui ir žurnalistai turės ką rašyti, o kitaip gi gali atsitikti, kad straipsniams minčių gali pritrūkti…

Ko gero gyvenimas puikus, tik aš jau jo skonį imu prarasti…

Comments (1) »

LR premjeras tiesos neslėpė. Tik mes į ją nesigilinome


Daugelis žmonių, su kuriais gyvenime tenka pasikalbėti atsitiktinai susitikus, visų krizių ir kitų Lietuvos nesėkmių kaltininku laiko mūsų šiuolaikinę vyriausybę, su jos premjeru Andriumi Kubiliumi priešakyje. Panašus vaizdas ir vartant internetinius puslapius. Neslėpsiu, aš taip pat jau seniai esu įsitikinęs, kad kol Vyriausybei vadovaus šis žmogus, aukštyn tikrai nepakilsime. Klausimas tik kiek giliai dar galime leistis.

Tačiau šį kartą noriu išreikšti pagiriamąjį žodį premjerui. Nustebote? Be reikalo. Ir ne tik pagiriamąjį Kubiliui, bet ir pabaramąjį rinkėjams. Taip taip, rinkėjams, nors kažkas gal sakysite, kad vyriausybės niekas nerenka, ją formuoja politikai.

Daugelis tų, kurie neabejingi Lietuvos gyvenimui, neabejotinai prisimena prieš seimo rinkimus pakankamai aktyviai veikusią svetainę „Mano balsas“ [http://www.manobalsas.lt/Andrius-Kubilius/]. Ir nors ji nebuvo privaloma, joje gana aktyviai savo nuostatas skelbė dauguma tų, kurie siekė seimo nario mandato. Aš taip pat buvau jų tarpe, tačiau šiuo atveju mano anketa nebeturi jokios reikšmės. O pažvelgti į anketas tų žmonių, kurie tapo seimo nariais, šiandiena tikrai įdomu. Ir, manau, svarbu. Nes per tą laiką apie daugelį išrinktųjų sužinojome gana išsamios informacijos, tad kodėl gi neprisiminus to, kas kieno buvo deklaruojama?

Dar tada, kai iki rinkimų į seimą buvo likę nemažai laiko, aš mėgau pasivartyti visų žinomesnių politikų anketas. Ir jau tada dabartinio premjero anketa mane  tiesiog pribloškė. Pribloškė savo atvirumu. Ir dar labiau – atšiaurumu daugeliu gyvenimo klausimų. Būsiu atviras –ją perskaitęs net labai abejojau ar taip užpildęs anketą, Kubilius turi šansų tapti seimo nariu. Tačiau klydau. Jis tapo ne tik seimūnu, bet ir premjeru. Ir čia, kaip tik noriu išreikšti pabaramąjį žodį tiems rinkėjams, kurie gal patingėjo atsiversti šią anketą, gal dar dėl kažkokių motyvų nekreipė dėmesio į atvirai išsakomas nuomones įvairiais gyvenimo klausimais ir atidavė savo balsus už Andrių KUBILIŲ. Tokiems žmonėms šiandiena piktintis nederėtų.

Trumpai peržvelkime kas ten buvo rašoma…

Klausimas: Ar pritariate tam, kad didžioji dalis sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų būtų mokamos?

Atsakymas: Tikriausiai taip.

Klausimas: Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?

Atsakymas: Taip

Klausimas: Ar pritariate tam, kad vyriausybė mažintų teikiamas pašalpas, o šiuos pinigus skirtų žmonių apmokymui, verslumo ugdymui ar investicijoms?

Atsakymas: Tikriausiai taip

Vien šie trys klausimai, atsakymai į kuriuos nebuvo slepiami, šiandiena ir realizuojami arba ruošiami į gyvenimą. Kažkam tai patinka, bet tokių nėra daug. Ir vis tik ką daugiau šiandiena kaltinti jei ne rinkėją? Premjeras neslėpė savo nuostatų.

Tiesa, kad valstybė finansinėmis ir kitomis priemonėmis skatintų tradicinę šeimą, kad būtų įvesti alkoholio reklamos ir platinimo apribojimai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio patriotiniam ugdymui mokykloje, bent aš negirdėjau. Nors atsakymas į šiuos klausimus buvo tvirtas – taip!

Na, o šį savo rašinį noriu užbaigti mėgstamiausia Facebook‘e paskelbta A.Kubiliaus citata:

„Jeigu ko nors gali neliesti, privalai to neliesti (konservatizmas)“ http://www.facebook.com/profile.php?id=100000822338141&suggestfriends&ref=notif&notif_t=friend_confirmed#!/profile.php?id=1331101323&ref=ts Nežinau kaip ši mintis atrodo kitiems, bet aš ją suprantu būtent taip – „Jeigu ko nors gali nedaryti, privalai to nedaryti“. Ir jei ji tikrai taip verčiama į suprantamesnę kalbą, tada ji vykdoma be priekaištų. Ir ne tik galvojant apie škvalą per premjero atostogas. Tokių pavyzdžių, manau, rastume kur kas daugiau. Bent aš jų pamenu net keletą vien iš savo asmeninės patirties. Kai praeitų metų lapkritį Kauno “Girstutyje“ įvyko susitikimas su rinkėjais, pateikiau klausimą ar nereikėtų išparduoti vargiai teisėtai išdaigintas SODROS pilis, o pinigus sugrąžinti teisėtiems jų šeimininkams – pensininkams, atsakymas man pažadėtas raštu. Bet jo laukiu iki šiol. Nes premjeras gi jo gali nerašyti. Kai metų pradžioje parašiau jam raštą, kad Kauno apskrities administracijos viršininkė O.Balžakienė neatsako į mano raštus dėl negražinamos nuosavybės, laiškas ir tada nesulaukė jokio premjero dėmesio. Nors gal sulaukė, nes netrukus, panaikinus apskritis, O.Balžakienė tapo premjero patarėja…

O Konstitucinio teismo kai kurių sprendimų nevykdymas argi neparodo, kad ir čia premjeras elgiasi kaip caras? Taigi – respect premjerui už atvirumą.

Nuotrauką pasiskolinau iš http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?nid.1520%3B/

Leave a comment »