Archive for Rašo R.Matelis

R.Matelis: O tie kiaušiniai kaip guminiai…


Gal kažkam pasirodys tik nepavykęs jumoras – guminiai kiaušiniai, bet kai kalbi apie tikrą faktą, tokia alegorija pati taikliausia. Nes savo išorinėmis savybėmis jie labai panašūs į guminius. Tiesa, ne visas kiaušinis, o tik jo trynys…

Jei gerbiamas skaitytojas pagalvojo apie virto kiaušinio trynį, tai gal irgi nenustebins jo, bet kalba bus apie ką tik padėtą kiaušinį. Ir ne vieną… Ir ne vienos vištos… Taigi –

Prieš porą savaičių giminių kaime laikomos vištos pradėtos lesinti “Kretingos grūdų“ kombinuotais pašarais. Lesalas kaip lesalas, iš pažiūros nieko naujo, tik neilgai trukus pradėjo dėti kiaušinius su gniuždymui ir plakimui atspariais tryniais. Tiesa, viso to savo akimis dar nebuvau matęs, tačiau išklausęs platesnę informaciją, vis tik susidomėjau. Užbėgant įvykiams už akių, turiu eilinį kartą prisipažinti, kad esu skeptikas kovotojų prieš GMO atžvilgiu. Na neįžiūriu aš jokių problemų laboratoriniame gyvybės formų kryžminime, laikau, kad visa tai yra tos pačios gamtos produktai ir, juokais sakant, čia turėtų galioti tos pačios, kaip ir aritmetikoje, taisyklės – dėmenis sukeitus vietomis, suma nepasikeičia. Panašiai žiūriu ir į genetinius eksperimentus, nors daugelis jų paniškai bijo. Žinoma, jei genų modifikacija užsiimtų kokie neišmanėliai, galima būtų ir suabejoti gausimais rezultatais.Tačiau kai žinome, kad tie, kas visa tai daro, o ir vienas kitą kontroliuoja, aš kažkodėl linkęs pasitikėti tokiais mokslininkais. Nes jie tikri, jie daro didelius stebūklus.

Žinau, kad su šia nuostata nesutinka daugiau nei pusė pašnekovų, nes daugelis įbauginti “autoritetingų“ balsų. Gi man, įdėmiai stebint skeptikų ir entuziastų rietenas, jos labiau primena nesąžiningą konkurencinę kovą, nei fantastinius išvedžiojimus apie tokiu būdu atsirasiančius vampyrus. Na, bet tiek to tas GMO, kurias lydi plati nuomonių gausa – gal tuo ir gražus mūsų gyvenimas, kad tokiais momentais daugelis oponentų ima intensyviai mąstyti, kai kitais atvejais būna labiau linkę pasyviai bendrauti keičiantis internetinėmis šypsenėlėmis.

Vis tik negirdėta naujiena apie šviežius kiaušinius, kurių tryniai primena virto kiaušinio trynį, smarkiai suglumino ir mane. Nes neteko girdėti, kad kietatrynius kiaušinius dėtų ne tik kokie nors paukščiai, bet ir ropliai, kurių daugelis, kaip žinia, dauginasi taip pat šia forma. Neslėpsiu, šiuo atveju keletą kartų ir mano nugara nubėgo pagaugai – o kas žino, gal ir aš ne pakankamai įvertinau GMO ir kitus gyvosios gamtos bandymus ir va, jau priartėjo pasaulio pabaiga. Gal… Nors… Gal… Nors…

O plačiau apie visą istoriją jau paskelbė “Ūkininko patarėjas“, “Lietuvos rytas“ ir dar keletas saitų internete. Istorija dar tik įgauna pagreitį, tačiau jau ir pati pradžia labai įdomi. Ir vėlgi – kelianti ir tam tikrų dvejonių pareigūnų objektyvumu. Bet abejones dar pasiliksiu sau, o rezonanso keletą niuansų keliais sakiniais brūkštelėsiu. Kai mano pasiūlymu “Ūkininko patarėjo“ reporteriams ir vadovybei pasidomėti mano į redakciją atneštais kiaušiniais jau sekančią savaitę į Jurbarko rajoną išvyko korespondentai, pas vištų savininkę beveik tuo pačiu metu atvyko ir valstybinės tarnybos darbuotojai. Na čia dar jokios nuostabos nekeliantis faktas – gal sutapimas, gal tarpusavio informacijos poveikis. Kur kas įdomiau, kad sulaukiau keleto skambučių iš seniai nebegirdėtų senų laikų draugų ir pažįstamų, kurie jau iš kažkur sužinojo šią sensaciją. Kiaušinius tirti ėmėsi keletas tarpusavyje mažai susijusių laboratorijų, o prie jų prisijungė ir privatūs asmenys. Kai kas apgailestavo, kad vištos gyveno be gaidžio, nes jie būtų mielai užsiėmę eksperimentiniu viščiukų perinimu, tikslu sužinoti ar ir naujoji karta dėtų tokius pat keistus kiaušinius. Gal net esant bet kokiam lesalui.

Kuo toliau, tuo įdomiau… Prieš trejetą dienų šeimininkei paskambino nežinomas ponas, kuris pasisakė tarsi skaitęs mano straipsnį, nors aš jo tada dar nei nebuvau parašęs. Iki tol tebuvo mano įrašas Jungtinio demokratinio judėjimo uždaroje bendravimo grupėje. Tiek to, informaciją žmonės gal įvairiai įvardina, kas pranešimu, o kas jau ir straipsniu. Man šioje vietoje įdomiausia, kad tas nežinomasis, kuris prisistatė mokslininko atstovu, atvyko ir nupirko dvi gyvas vištas, kurias, kaip jis sakė, ištirs genetiškai. Jam aktualu kokių genų pakitimų atras jų organizme. Va čia iš tikro, ko gero, pati įdomiausia vieta: įdomu ir kokius bandymo rezultatus gaus mokslo atstovai [vėliau paaiškėjo, jog tai kažkokio Genų inžinerijos instituto iš Vilniaus specialistas] ir ar įtakingi asmenys nepradės jiems daryti “gesinančios“ įtakos.

Kodėl taip manau? Tai sąlygoja dvi priežastys. Pirmoji – mano liūdna patirtis su Maximoje pirktu vandeniu, įpiltu vietoje brangių “Aloe Prima Vera“ sulčių. Žr. http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ Tada, pateikus šio skystimo mėginį Kauno Maisto ir veterinarijos tarnybai, jų darbuotojai net porą savaičių visaip vengė pradėti tyrimą, siūlė man atgauti pinigus ir tuom viską baigti, tačiau man nesutikus, pagaliau buvo atsiųstas oficialus atsakymas, kad viskas ištirta, sultys geros kokybės. Nors net nemąstančiam žmogui turėtų būti aišku, kad alavijo sultys turi būti žalsvos spalvos, o ne bespalvės. Kad bet kokios sultys turi kvapą ir skonį. Pasinaudota kraštutine priemone – eilinis žmogus mūsų teisinėje valstybėje neturi jokių galių patikrinti tai, ką jam atrašo valdininkas. Ypač tada, kai tas valdininkas ne vienas, kai visas atsakymo turinys iš anksto suderinamas su visais tyrimuose dalyvaujančiuose asmenimis. Net STT Kauno skyriaus vadovo pavaduotojas, pusvalandį su juo pabendravus, atsisakė pradėti tyrimą dėl galimai korumpuoto rezultato. Antra – žinia apie atvykusį mokslininko atstovą ir vėl gi neaiškiomis aplinkybėmis pateko pas Jurbarko maisto kokybės kontrolierius ir jie, atvykę į kaimą pakartotinai, bandė išgauti kas tas mokslininkas nupirkęs vištas. Gerbiamieji, na gi reikia būti labai naiviam, kad patikėti, jog visa tai vien žmogiškasis smalsumas. Darykite savo darbą – tirkite pasiimtus kiaušinius ir “kombikormą“, o ne ieškokite kontaktų su kitais, kitos srities specialistais. Jie, tikėkime, ištirs vištos mėsą. Ir visas įdomumas bus tik tada, kai matysime jūsų ir nuo jūsų nepriklausomų mokslininkų atsakymus į šią mįslę.

Leave a comment »

Romualdas Matelis: “Sausio tryliktoji. Iš mano gyvenimo…“



Ketvirtadienis, 14 sausio 2010 01:29

Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų. Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
– Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą komados jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji netikėtai mirė.

Mano Mama jaunystėje. Kaunas
Šiandien jai būtų suėję 83 metai, bet ji tesulaukė 64 gimtadienio… 

Comments (4) »