Pasibaigė rinkimai. Prasidėjo košmariški blaškymaisi po visą Lietuvos politikos laivą. Ir jie akivaizdžiai parodė, kad mūsų šalyje tikrai arba visai nėra nors kiek gerbtinos politikos arba ta, kuri verta gražių žodžių, nustumta į beviltišką užribį.
Bandomos klijuoti koalicijos be jokios priedangos parodo, kad tėra vienas tikslas – bet kokia kaina būti pozicijoje. Nežiūrint to, kad tai buvo tik savivaldybių tarybų rinkimai. O tai, kaip ten bebūtų, kur kas žemesnio rango pozicija nei rinkimai į seimą. Ir taip miela kai visa tai pamatai iš šono, nebebūdamas politikos sūkuryje. Bandau mintimis sugrįžti į senesnius laiko tarpsnius, bandau prisiminti prieš ketverius metus buvusius analogiškus rinkimus… Tada dirbau Kauno miesto apygardos štabo sudėtyje ir nors tas štabas ir nebuvo labai gražus, viskas vyko kur kas civilizuočiau, su didesniu inteligencijos laipsniu. Dabar gi, regis, pasiekta tam tikra absurdo viršūnė – dėl valdžios postų bet kam tinka bet kokios derybos. Ir su bet kuo…
Sunku vakar buvo suvokti žinią, kad dėl Vilniaus vairo tarpusavyje bendrą kalbą rado mano buvę kolegos [tvarkiečiai] su Zuoko brigada. Tai ne tik glumino, tai vertė visai nustoti sekti vykstančius politinius įvykius aplink save. Tačiau laimei, šiandiena jau atskriejo kiek suprantamesnės naujienos – tvarkiečiai į parankę jau kimba lenkų-rusų politinei struktūrai, o tai jau nėra toks keistas reiškinys. Tiesa, Zuoko mylėtojus tai veda iš proto, jie tam tikrai kanalais jau visa gerkle rėkia, kad taip bus parduota Lietuva, nes kas valdo sostinę, tam priklauso ir visa valstybė. Juokingi pagąsdinimai. Su tokia formuluote nesutiks joks politikos analitikas, nes tai tėra žaidimas piliečių jausmais.
Žinant, kad sostinės gyventojų nacionalinė sudėtis labai įvairi ir tikrai vargu ar jos sudėtyje yra bent 50 procentų lietuvių, mane nei stebina, nei nuvilia tokios sužadėtuvės. Gi normalu, kad tam tikrą dalį savo rinkėjų atstovauja tam tikra tautinė mažuma. Kuri Vilniuje gal nei neturėtų vadintis mažuma. Gal paprasčiau ir teisingiau būtų sakyti tautinė sudėtinė dalis?
Bet tiek to, palikime ramybėje politinę filosofiją, palikime ir patį Vilnių ir atsukime savo akis į Kauną, t.y. į ten, kur man vieną dieną pritrūko kantrybės būti politiku. Nes mano mieloje partijoje pritrūko to, dėl ko aš į ją buvau įstojęs. Pritrūko tvarkos, teisingumo, sąžinės ir savigarbos.
Tad ką gi mes čia matome šiandiena? O matome nei kiek ne mažesnį chaosą. Tiesa, čia, skirtingai nei kitur, netikėtai vikriai susipynė politikos veteranai su jos pirmažingsniais. Ir susipynė taip keistai, kad neįmaonoma nieko doro beprognozuoti. Čia tradiciškai, kaip visada tarsi laimėjo konservatoriai, kurie pastaruosius keletą metų prie savo švarko atlapo dar ir krikščioniškų demokratų logotipo dalį prisiklijavo. Sunku ir keista suvokti iš kur jie vis randa tokių fanatikų, kurie net su nuo jų piniginių atplėštomis pensijų ženkliomis dalimis vis dar myli šios politikos generolus – Lietuva gi niekaip ne fanatikų kraštas, o tuo labiau Kaune nedominuoja kitataučiai kokie nors somaliečiai ar filipiniečiai, kurie net Romos popiežiaus barami vardan savo menamos meilės dievui gali kankinti savo kūną…
Vis tik ši dalis rėmėjų jau gerokai apmažėjo, todėl likę partiniai ir verslo politikieriai paskubomis sumąstė, bet kokia kaina suaižyti konservatorių stovyklą, tai darant nesuvokiamais jungimosi saitais ir taip bendroje sumoje laimint nors ir labai neryškią, bet persvarą [susumuojant visus mandatus].
Tiek to, kad šioje stovykloje atsiduria tas, kuris būdamas net per 2,5 šimto kilometrų nuo jūros prieš dešimtmetį sugebėjo ženkliai pabranginti silkę ir kitas jūros teikiamas gėrybes – tauta arba to nepastebėjo, arba jau sugebėjo už tai atleisti… Tiek to, kad čia glaudžiasi ir socialdemokratai, kuriems Kaunas niekada nebuvo savas miestas. O man dar liūdniau, kad čia ir vėl parsidavėliškai ir negarbingai, tarsi kokie tamsūs šešėliai slampinėja ir buvę mano bendrapartiečiai – save Tvarkos ir teisingumo nariais įvardijantys kai kurie asmenys. Šiuo požiūriu mano nuostatos nekinta – advokatė Aušra Ručienė niekada anksčiau niekam nebuvo žinoma kaip TT partijos narė, tad čia panaudotas paprasčiausiai negarbingas ir negražus niuansas – kai antra šeimos dalis, seimo narys R.Ručys yra neaišku kokiu būdu tapęs Kauno miesto koordinatoriumi [nes neteko girdėti, kad jis juo kada nors kieno nors būtų buvęs rinktas], gi nėra problemos popieriukais įrodyti net tai, kad ji partijos nare buvo net ir dešimt metų anksčiau iki pačios partijos atsiradimo. Gal todėl niekas tokių įrodymų ne tik neprašo, bet niekada ir neprašys. Negražu čia pati ta situacija, kuri kažkada žargoniškai vadindavosi “s karoblia na bal“. O jau moralinių niuansų tokiu atveju tikrai nei nebandysiu analizuoti…
Na bet tiek to, yra kaip yra. Liūdniausia šioje istorijoje tai, kad nei viena nei antra koalicijų dalys akivaizdžiai negalės produktyviai dirbti, jos akivaizdžiai ir nei karščių nesulaukusios ims trūkinėti, eižėti ir byrėti, o tai ir vėl liūdnai atsilieps miesto vystymuisi ir jo gyventojų gerbūviui. Net nežinau koks stebūklas turėtų įvykti, kad visa tai imtų vystytis kažkaip kitaip, nors mažumą geidžiama kryptimi… Bet gyvenimas gi tuo ir įdomus, kad jis kartais pateikia visai netikėtus sprendimus. Palaukime jų.
Matelislt's Blog 