R.Matelis: O tie kiaušiniai kaip guminiai…


Gal kažkam pasirodys tik nepavykęs jumoras – guminiai kiaušiniai, bet kai kalbi apie tikrą faktą, tokia alegorija pati taikliausia. Nes savo išorinėmis savybėmis jie labai panašūs į guminius. Tiesa, ne visas kiaušinis, o tik jo trynys…

Jei gerbiamas skaitytojas pagalvojo apie virto kiaušinio trynį, tai gal irgi nenustebins jo, bet kalba bus apie ką tik padėtą kiaušinį. Ir ne vieną… Ir ne vienos vištos… Taigi –

Prieš porą savaičių giminių kaime laikomos vištos pradėtos lesinti “Kretingos grūdų“ kombinuotais pašarais. Lesalas kaip lesalas, iš pažiūros nieko naujo, tik neilgai trukus pradėjo dėti kiaušinius su gniuždymui ir plakimui atspariais tryniais. Tiesa, viso to savo akimis dar nebuvau matęs, tačiau išklausęs platesnę informaciją, vis tik susidomėjau. Užbėgant įvykiams už akių, turiu eilinį kartą prisipažinti, kad esu skeptikas kovotojų prieš GMO atžvilgiu. Na neįžiūriu aš jokių problemų laboratoriniame gyvybės formų kryžminime, laikau, kad visa tai yra tos pačios gamtos produktai ir, juokais sakant, čia turėtų galioti tos pačios, kaip ir aritmetikoje, taisyklės – dėmenis sukeitus vietomis, suma nepasikeičia. Panašiai žiūriu ir į genetinius eksperimentus, nors daugelis jų paniškai bijo. Žinoma, jei genų modifikacija užsiimtų kokie neišmanėliai, galima būtų ir suabejoti gausimais rezultatais.Tačiau kai žinome, kad tie, kas visa tai daro, o ir vienas kitą kontroliuoja, aš kažkodėl linkęs pasitikėti tokiais mokslininkais. Nes jie tikri, jie daro didelius stebūklus.

Žinau, kad su šia nuostata nesutinka daugiau nei pusė pašnekovų, nes daugelis įbauginti “autoritetingų“ balsų. Gi man, įdėmiai stebint skeptikų ir entuziastų rietenas, jos labiau primena nesąžiningą konkurencinę kovą, nei fantastinius išvedžiojimus apie tokiu būdu atsirasiančius vampyrus. Na, bet tiek to tas GMO, kurias lydi plati nuomonių gausa – gal tuo ir gražus mūsų gyvenimas, kad tokiais momentais daugelis oponentų ima intensyviai mąstyti, kai kitais atvejais būna labiau linkę pasyviai bendrauti keičiantis internetinėmis šypsenėlėmis.

Vis tik negirdėta naujiena apie šviežius kiaušinius, kurių tryniai primena virto kiaušinio trynį, smarkiai suglumino ir mane. Nes neteko girdėti, kad kietatrynius kiaušinius dėtų ne tik kokie nors paukščiai, bet ir ropliai, kurių daugelis, kaip žinia, dauginasi taip pat šia forma. Neslėpsiu, šiuo atveju keletą kartų ir mano nugara nubėgo pagaugai – o kas žino, gal ir aš ne pakankamai įvertinau GMO ir kitus gyvosios gamtos bandymus ir va, jau priartėjo pasaulio pabaiga. Gal… Nors… Gal… Nors…

O plačiau apie visą istoriją jau paskelbė “Ūkininko patarėjas“, “Lietuvos rytas“ ir dar keletas saitų internete. Istorija dar tik įgauna pagreitį, tačiau jau ir pati pradžia labai įdomi. Ir vėlgi – kelianti ir tam tikrų dvejonių pareigūnų objektyvumu. Bet abejones dar pasiliksiu sau, o rezonanso keletą niuansų keliais sakiniais brūkštelėsiu. Kai mano pasiūlymu “Ūkininko patarėjo“ reporteriams ir vadovybei pasidomėti mano į redakciją atneštais kiaušiniais jau sekančią savaitę į Jurbarko rajoną išvyko korespondentai, pas vištų savininkę beveik tuo pačiu metu atvyko ir valstybinės tarnybos darbuotojai. Na čia dar jokios nuostabos nekeliantis faktas – gal sutapimas, gal tarpusavio informacijos poveikis. Kur kas įdomiau, kad sulaukiau keleto skambučių iš seniai nebegirdėtų senų laikų draugų ir pažįstamų, kurie jau iš kažkur sužinojo šią sensaciją. Kiaušinius tirti ėmėsi keletas tarpusavyje mažai susijusių laboratorijų, o prie jų prisijungė ir privatūs asmenys. Kai kas apgailestavo, kad vištos gyveno be gaidžio, nes jie būtų mielai užsiėmę eksperimentiniu viščiukų perinimu, tikslu sužinoti ar ir naujoji karta dėtų tokius pat keistus kiaušinius. Gal net esant bet kokiam lesalui.

Kuo toliau, tuo įdomiau… Prieš trejetą dienų šeimininkei paskambino nežinomas ponas, kuris pasisakė tarsi skaitęs mano straipsnį, nors aš jo tada dar nei nebuvau parašęs. Iki tol tebuvo mano įrašas Jungtinio demokratinio judėjimo uždaroje bendravimo grupėje. Tiek to, informaciją žmonės gal įvairiai įvardina, kas pranešimu, o kas jau ir straipsniu. Man šioje vietoje įdomiausia, kad tas nežinomasis, kuris prisistatė mokslininko atstovu, atvyko ir nupirko dvi gyvas vištas, kurias, kaip jis sakė, ištirs genetiškai. Jam aktualu kokių genų pakitimų atras jų organizme. Va čia iš tikro, ko gero, pati įdomiausia vieta: įdomu ir kokius bandymo rezultatus gaus mokslo atstovai [vėliau paaiškėjo, jog tai kažkokio Genų inžinerijos instituto iš Vilniaus specialistas] ir ar įtakingi asmenys nepradės jiems daryti “gesinančios“ įtakos.

Kodėl taip manau? Tai sąlygoja dvi priežastys. Pirmoji – mano liūdna patirtis su Maximoje pirktu vandeniu, įpiltu vietoje brangių “Aloe Prima Vera“ sulčių. Žr. http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ Tada, pateikus šio skystimo mėginį Kauno Maisto ir veterinarijos tarnybai, jų darbuotojai net porą savaičių visaip vengė pradėti tyrimą, siūlė man atgauti pinigus ir tuom viską baigti, tačiau man nesutikus, pagaliau buvo atsiųstas oficialus atsakymas, kad viskas ištirta, sultys geros kokybės. Nors net nemąstančiam žmogui turėtų būti aišku, kad alavijo sultys turi būti žalsvos spalvos, o ne bespalvės. Kad bet kokios sultys turi kvapą ir skonį. Pasinaudota kraštutine priemone – eilinis žmogus mūsų teisinėje valstybėje neturi jokių galių patikrinti tai, ką jam atrašo valdininkas. Ypač tada, kai tas valdininkas ne vienas, kai visas atsakymo turinys iš anksto suderinamas su visais tyrimuose dalyvaujančiuose asmenimis. Net STT Kauno skyriaus vadovo pavaduotojas, pusvalandį su juo pabendravus, atsisakė pradėti tyrimą dėl galimai korumpuoto rezultato. Antra – žinia apie atvykusį mokslininko atstovą ir vėl gi neaiškiomis aplinkybėmis pateko pas Jurbarko maisto kokybės kontrolierius ir jie, atvykę į kaimą pakartotinai, bandė išgauti kas tas mokslininkas nupirkęs vištas. Gerbiamieji, na gi reikia būti labai naiviam, kad patikėti, jog visa tai vien žmogiškasis smalsumas. Darykite savo darbą – tirkite pasiimtus kiaušinius ir “kombikormą“, o ne ieškokite kontaktų su kitais, kitos srities specialistais. Jie, tikėkime, ištirs vištos mėsą. Ir visas įdomumas bus tik tada, kai matysime jūsų ir nuo jūsų nepriklausomų mokslininkų atsakymus į šią mįslę.

Leave a comment »

Mokslininkai: balandžiai moka skaičiuoti kaip ir beždžionės


Jau seniai žinoma, kad balandžiai puikiai orientuojasi erdvėje ir lengvai randa kelią į namus. Tačiau dabar mokslininkai tvirtina, kad šie paukščiai moka ir skaičiuoti. Tyrimo metu nustatyta, kad balandžiai sugeba atskirti paveikslėlius su skirtingu skaičiumi objektų bei juos surikiuoti nuo mažiausiai iki daugiausiai objektų turinčių paveikslėlių, rašo „Daily Mail“.

Iki šiol buvo manoma, kad tik žmogus ir primatai supranta abstrakčias skaitines taisykles. „Mūsų tyrimas rodo ne tik tai, kad balandžiai priklauso išskirtiniam klubui, bet ir tai, kad jų sugebėjimas skaičiuoti prilygsta beždžionėms“, – teigia Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje darbuotojas Damianas Scarfas.

Mokslininkai tyrimo metu šiems paukščiams rodė 35 rinkinius po tris nuotraukas, kuriose buvo nuo 1 iki 3 skirtingos spalvos ir formos objektų. Kai balandžiai teisingai sudėliodavo paveikslėlius, jie būdavo apdovanojami maistu. Vėliau mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar balandžiams pavyktų susitvarkyti su daugiau objektų paveikslėliuose.Balandžiams buvo rodomi paveikslėliai, kuriuose buvo iki 9 objektų. Paukščiai iš šio bandymo metu nustebino savo pasirodymu. Mokslininkai teigia, kad kuo didesnis skaitinis skirtumas tarp paveikslėlyje esančių objektų skaičiaus, tuo greičiau ir tiksliau balandžiai susitvarkydavo su užduotimi. Mokslinis tyrimas aprašytas žurnale „Science“. „Nors iki žmogiško skaičiavimo balandžiams dar toli, tyrimas rodo, kad nors ir gyvūnų smegenų struktūra skiriasi, jie sugeba atlikti kompleksines protines užduotis“, – žurnale cituojamas mokslininkas.

Ateityje Naujosios Zelandijos mokslininkas žada ištirti salos papūgas, kurios, manoma, turi šešių metų vaiko intelektą.

Straipsnis iš “Kauno  dienos“

Parengė Birutė Masaitytė ,

Leave a comment »

Romualdas Matelis: “Sausio tryliktoji. Iš mano gyvenimo…“



Ketvirtadienis, 14 sausio 2010 01:29

Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų. Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
– Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą komados jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji netikėtai mirė.

Mano Mama jaunystėje. Kaunas
Šiandien jai būtų suėję 83 metai, bet ji tesulaukė 64 gimtadienio… 

Comments (4) »

R.Matelis: Mūsų gyvenimo tobulybės teikėjai


Šiandiena, 2011 m. sausio 12 d., ką tik gavau mesijų siūlomą gyvenimo  valdymo ratą.  Fantastika koks pasisekimas….

Aš jau senokai pastebėjęs, kad esant tokiai gyvenimo tvarkai, kokią turime Lietuvoje šiandiena – skurdas, tamsa ir neviltis tvyro vos ne visuose gyvenimo srityse, o paniurę žmonės vis dar viliasi kažkokių dangaus šviesulių palaimos -pralobusiųjų verslininkų ir vertelgų [gi toli gražu ne visi savo milžinišką kapitalą susikrovusieji tai padarė sąžininga veikla] planai vis sparčiau pildosi. Už vidutinioko kartelės vis dar besilaikantieji ima bandyti kvailinti visus tuos, kurie žemiau jų. Ir nebesvarbu koks toliau likimas ištiks apmulkintuosius – taip vadinamų oligarchų jau, ko gero, nebepavyti, į minkštą vietą jiems jau nebeįkasi, tai reikia pabandyti sutrypti nors silpnesniuosius už save. Tiesa, tas trypimas tik piniginiu požiūriu, gi šiaip jau pasitelkiama oratorinis menas ir psichologijos subtilybės. Jūs skurstate, gerbiamieji? Na niekas kitas čia nekaltas, kad jūs nemokate gyventi. Bet mes jums padėsime. Žaibiškai padėsime. Tiesa, tai kainuos labai solidžius pinigus, bet ne tame esmė. Suneškite mums apvalias sumeles ir mes jūsų ilgai nevarginsime – viso labo dvi dienas, smegenėles papudruosime ir tik tiek.

Žinau, kažkas, o ypač tie, kas užsiima panašiu „bizniu“, šį mano straipsniuką sutiks su dideliu pykčiu ir kritika. Tikriausiai netgi bandys įrodinėti, kad tai visai gerbtini tokių veikėjų tikslai, pridurs, kad prastai skaitau, jei nepastebiu iš kokios mielos šalies atvyksta didysis mesijas ir kokia sėkminga jo gyvenimo geografija ir biografija. Tad bandydamas pasunkinti galimų kritikų darbą, atliksiu išankstinę gautų mesijų pasiūlymų analizę.

Jau net nešifruosiu pirmojo sakinio, kuriame tvirtinama, kad mūsų gyvenimas taps rojumi, arba pažodžiui – svajonių gyvenimu. Pradėsiu nuo antrojo sakinio: Džeko Makani autorinis 2-jų dienų seminaras bus skirtas darbui su mūsų asmeniniais tikslais. Tačiau tai melaginga reklama, nes iš tikro „seminaras“ vyks neabejotinai didelėje salėje, kurioje, ko gero, sėdės gal 100, o gal ir keli šimtai žmonių. Tad įvairiaspalvės auditorijos tikslus, vargu ar galima vadinti ASMENINIAIS. Bus sekamos įtaigios pasakėlės, kurios kiekvienam salės dalyviui kainuos po 677,60 lt. Labai tikėtina, kad už tokią sumą per kavos pertraukėles jūs gausite ir nemokamą kavos puodelį, už kurį kažkurioje miesto kavinėje turėtumėte susimokėti 3 litus, o namuose jos atsigertumėte gal ir už 1 lt. Bet ką čia lyginti restorano kavą su ta, kuri bus pateikta Džeko Makanio auros fone. Nesulyginami malonumai. Tuo labiau, kad kaip matome iš teksto, tūkstančiai žmonių iš įvairių šalių, dalyvavusių Džeko seminaruose, vienbalsiai patvirtino – metodas veikia. Oi kaip norėčiau aš išgirsti tą tūkstantinį laimingųjų unisoną, nes tai, akivaizdu, ne šiaip nuskurdėlių choras, o tų, kurie jau gyvena svajonių gyvenimą. Tik žinau, kad niekada to neišgirsiu. Nes elementari gyvenimo patirtis sako – nėra dar pasaulyje nei vienos šalies, kur gyventų vieni laimės kūdikiai. Net Saudo Arabijoje tokių sutartinių neišgirsime, nors toje šalyje, vos ne kas antras gyventojas giliai giliai pasikapstęs po savo namu, ko gero, atrastų naftos gyslą.

Bet grįžkime prie mūsų asmeninių tikslų tapti turtingais ir gyventi be rūpesčių. Džekas vis tik tokią galimybę suteiks ir skirs Jums net papildomas dvi savo nepigias valandas, aišku po to, kai Jūs jam atseikėsite dar 363 lt. [čia jau prie 300 pridėjus 21% PVM]. Taigi, Jūsų “pralobimo” kaina 677,60 + 363 lt. Bet nesumuoju, nes jei ir Jūs, kaip aš – ne vilniečiai, tai dar reikia pridėti nakvynę viešbutyje bent jau 100 litų. Va dabar jau ir galutinė suma išaiškėja. Viso jums vertėtų turėti su savimi 1140,60 litų. Ir nepamirškite priskaičiuoti kelionę į Vilnių ir atgal, tai jau visai individualu… Ko gero tai daugeliui žmonių dviejų mėnesių uždarbis. Ką gi, simboliška, Jūs turite galimybę juos išleisti per dvi dienas. 🙂

Nebevarginsiu, toliau Jums belieka susipažinti su žemiau perkopijuotu mano Mesijaus man atsiųstu laišku…

VŠŠ “Valdymo ratas“ pristato 2011 m. vasario 5-6 dd. Vilniuje,Kaip sukurti svajonių gyvenimą. 

Džeko Makani autorinis 2-jų dienų seminaras, skirtas darbui su Jūsų asmeniniais tikslais.

Jau daugiau nei 20 metū Džekas veda seminarus skirtingose šalyse, kuriuose moko žmones, kaip sukurti savo svajonių gyvenimą ir atskleisti gyvenimo paslaptis. Tūkstančiai žmonių iš įvairių šalių, dalyvavusių šiame seminare, vienbalsiai patvirtino – metodas veikia. Visiems, kas domisi savo asmenine plėtra, seminaro metu bus naudinga ir įdomu pasiekti bei materializuoti savo svarbiausius tikslus: tiek pradedantiesiems, tiek ir labiau patyrusiems dalyviams. Šis seminaras skirtas tiems, kurie nori žengti kitą žingsnį link savo asmenybės pažinties, praplėsti žinias bei suprasti savo pašaukimą.Mūsų sąmonė yra užpildyta nesibaigiančiu srautu automatinių minčių, kurios atitraukia mūsų dėmesį nuo tikrųjų norų ir tikslų. Didelė dalis mūsų minčių sukelia baimes, nerimą ir abejones. Užuot sutelkę dėmesį į savo tikslus, dažniausiai darome priešingai – galvojame apie tai, ko būtų galima išvengti. Kaip galėtume sutvarkyti savo minčių srautą? 

Šiame seminare Jūs sužinosite apie specialiuosius metodus, kurie leidžia efektyviau realizuoti savo tikslus. Seminaro metu kiekvienas dalyvis dirbs su savo asmeniniais tikslais. Parinkti autoriniai metodai bei technikos Jums leis:

  1. aiškiau suprasti ir geriau suformuluoti savo tikslus ir norus;
  2. sustiprinti ryšį su savo kūrybingumu;
  3. geriau sutelkti dėmesį į tai, ko norite;
  4. užfiksuoti savo tikslų atvaizdus pasąmonėje;
  5. pakeisti Jus ribojančius įsitikinimus;
  6. išsklaidyti abejones dėl to, ką norite daryti gyvenime;
  7. Įgyti būtinų žinių tikslams siekti, kad toliau galėtumėte dirbti su savo tikslais savarankiškai.

Seminarą veda:

DŽekas Makani (Danija) – 67 metų, pasaulyje žinomas NLP (neurolingvistinis programavimas) Meistras treneris, HR-treneris/koučeris, NLP institutų steigėjas ir instruktorius Norvegijoje, Danijoje, Australijoje ir Kipre. Tarptautinės ICN (International Coach Network) bendruomenės įkūrėjas. Daugiau nei 20 metų vedantis mokymus nuo NLP praktiko iki NLP trenerio. Specializuojasi laiko linijos (Timeline change) srityje. Yra knygų ir vaizdo medžiagos apie NLP ir instruktavimą autorius.

Projekto geografija: Danija, Norvegija, Švedija, Jungtinė Karalystė, JAV, Australija, Lietuva, Rusija, Baltarusija, Indija, Kipras.

Seminaro trukmė: 16 akademinių val.
Seminaras vyks savaitgalį, 2011 m. vasario 5-6 dd., nuo 10:00 iki 17:00,
viešbutyje “Panorama“ Sodų g. 14
Seminaro kaina: 560 Lt + PVM. (677,60 Lt su PVM)
įkainą įskaičiuota: kavos/arbatos pertraukėles

Lojalumo programa: užsiregistravusiems iki 2011.01.15 suteikiama 10% nuolaida.

2011 m. vasario 3-4 dd. – individualios sesijos su Džeku Makani.
Kaina: 300 Lt + PVM – 2 akademinės valandos.

Smulkesnė informacija ir dalyvių registracija:
nerašau.kur.nes.k@m.kvailinti.žmones.com [R.M.]

Comments (8) »

Romualdas Matelis: Tikime laisve?


Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti prasmę, nes seniai žinoma, kad Gamtoje niekas be priežasties ar tikslo nevyksta. Todėl akivaizdu, kad viską ką matome aplink save, visada turi turėti loginę seką ir suprantamą paaiškinimą. Tiesa, gal ne visi mes tam skiriame savo dėmesį, tačiau jei imtume ieškoti prasmės, ją neabejotinai turėtume rasti…


Aš jau dvidešimt metų įtemptai kovoju dėl sąžiningo savo nacionalizuotos nuosavybės atstatymo, deja, teisybė sunkiai skinasi kelią per korupcijos ir NEsąžinės brūzgynus. Nežiūrint žmogui nesuvokiamai ilgo laiko šiose paieškose, aš vis dar tikiu žmonių sąžine, tikiu, kad į dabartinių apkerpėjusių valdininkų vietas netrukus ateis dori žmonės ir jie ištaisys tas klaidas, kurios sąmoningai darytos iki šiol. Darytos vardan to, kad negrąžinti to kas priklauso. Jau kelinti metai tiesos paieškoms pajungti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Ką jie duos, o ko neduos – parodys ateitis.


Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet iš vyriausybės instancijų dažniausiai gaunu bereikšmius atsirašinėjimus… Bet šį kart ne apie raštų turinį. Metų pradžioje ant vyriausybinio lygmens blankų pradėjau rasti dar ir ne menininkui nesuvokiamą emblemą su užrašu „Tikime laisve“. Keisti jausmai apima, kai atsakyme įrodinėjama netiesa, o ją apibendrina šie žodžiai. Kokia gi laisve tiki vyriausybė, ministerijos ir kita valdžia? Šis klausimas man kilo jau kovo mėnesį. Tačiau tik dabar, snieguotą Advento dieną aš prisiruošiau pasiaiškinti kas ta laisvė, kuria tiki tie, sėdintys šiltuose krėsluose.
Taigi suradau šiemetinį Delfi straipsniuką.

Tekstas neilgas, tačiau ne taip jau lengvai suprantamas. „Tai – vienas būdų … užsienį informuoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Taip gimė idėja, kad 20-mečiui reikalingas ženklas“, <…> šūkis „Tikime laisve“ nurodo svarbiausią vertybę, vienijusią lietuvių tautą, padėjusią išsaugoti valstybingumo siekį ir atvedusią į 1990-ųjų kovo 11-ąją- DELFI pasakojo URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas“. Gal būt visa tai ir taip, kai šiuos žodžius girdi iš užsienio reikalų ministerijos atstovo, tačiau aš neabejoju, kad logotipo tekstinėje dalyje turėjo būti sukonkretinta kieno laisve tikima. Todėl užrašas turėjo skambėti taip –> „Tikime Lietuvos laisve“. Gi dabar, kai raštą su šiuo logotipu gauni iš kokios nors Žemės ūkio ministerijos ir jos teksto turinys niekaip nesiasocijuoja su valstybės užsienio politika, norom nenorom pagalvoji, kad tai greičiausiai užmaskuotas tikėjimas valdininkų, plačiąja to žodžio prasme, laisve. Laisve su tauta daryti ką nori. Todėl man negražus toks tekstas, kai jis siunčiamas privatiems asmenims ir labai sunku patikėti jo pagrindine idėja.
Bet ką gi. Jei jau vyriausybės instancijos man siunčia vilties į laisvę ženklus, aš nusprendžiau, kad
aukštesnis už laisvę žodis yra SĄŽINĖ. Nes be sąžinės nebus laisvės. O jei vyraus sąžinė, niekada nebebus okupacijos.

Todėl aš tikiu visuotina sąžine ir nuo šiol savo raštus valstybės institucijoms papuošiu savo asmeniniu šūkiu „TIKIU ŠVARIA SĄŽINE“. Nes kiekvieną raštą ruošia gi ne ministerija, o žmogus…
Beje, internete pasidarė įdomu paieškoti ką mūsų išrinktieji mano apie sąžinę… Ir tik šios intencijos vedinas aš netikėtai aptikau, kad sąžinė domina ne tik mane. Ji dar porą mėnesių prieš 2008 metų rinkimus į seimą domino ir Konservatorius. Jei turi laiko, gerbiamas skaitytojau, tuo įsitikinti gali šiame „Balsas.lt“ straipsniuke –>  . Jame tada buvo sukurtas net žaidimėlis http://www.svarisazine.lt, kuris, deja, patekus į valdžią tapo nebeaktualus. Greičiausiai net nepageidautinas, nes, kiek matau iš dabartinės konservatorių vykdomos valstybinės politikos, sąžinė ir valdžia nėra viena kitą papildančios sąvokos. Greičiausiai – atvirkščiai. Bent jau taip pasakytų didelė tautos dalis, o ypač daugelis socialiai nuskurdintų senukų ir neįgalių asmenų. Nebeaktuali, ko gero, tapo ir Andriaus Kubiliaus jaunystės idėja – „Visi norime, kad būtų daugiau sąžinės visuomenės gyvenime“, nes straipsnyje pavaizduotas bičiuliškas šaržas, man neabejotinai asocijuojasi su TS LKD partijos pirmininku. Na, bet jei čia vis tik ne jis, o kažkoks kitas buvęs hipis – jaunasis fizikas, aš iš anksto jo atsiprašau už šią klaidą. 🙂 Tik gaila, kad niekaip nepajėgsiu atkurti to nepamatyto SĄŽINĖS VEIDRODŽIO.

.

Comments (2) »

Prezidentė vertina opozicijos siekį atstatyti pensijas


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidente-nepasirasys-alkoholio-kontroles-istatymo-pataisu.d?id=39355103

pensijų kompensacija yra užtikrinta ir bus grąžinta viskas, kas buvo sumažinta šiemet. Kaip Vyriausybė prašo, dar 2011 m. bus išlaikytas sumažinimas, bet pensijos bus kompensuotos – kalbėjo Prezidentė.

Aš labai neigiamai vertinu ne tik tokią nuomonę, bet ir pačią formuluotę.
Atkreipkite dėmesį – “Didinti“. Gi reikėtų sakyti ne didinti, o ATSTATYTI. Dabar gaunasi, tarytum pensininkai reikalautų ją padidinti…
Prezidentė, mano supratimu, nepriėmė domėn, kad kalba eina apie pensininkus, t.y. tą kategoriją žmonių, kuriems likęs jau labai trumpa šios žemės kelionės atkarpa. Ir pinigų neturėjimas maistui, šildymui ir vaistams, tą kelią gali dar labiau sutrumpinti. Šie klausimai yra itin opūs, žmogus, deja, negali savo kūnui pasakyti, kad “luktelk, gal 2012 metais aš tave pamaitinsiu“. O mirusiam žmogui jau nebereikės tos pensijos…
Todėl tokią situaciją aš, ko gero, bandyčiau vertinti kaip supratimo stygių. Nes ne A.Kubiliaus ar I.Šimonytės nesugebėjimu dirbti, o tautos likimu visų pirma reikėtų rūpintis.

Leave a comment »

Absurdiški valstybės reikalavimai piliečių atžvilgiu baigėsi. O kas toliau?


Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti“ ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais.
Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

Leave a comment »

R.Matelis: Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. II dalis. Apie balsavimą internetu


–>> I dalies tęsinys
Facebook‘e, įsisiūbavus net kelioms temoms apie internetinį balsavimą, jo šalininkai ir kai kurie tie, kurie save deklaruoja tarsi neutraliais stebėtojais, kartas nuo karto vis pasitelkia atseit argumentą, kad va, daug kas per bankus net pinigus tvarko ir problemų neturi, o čia balsavimas, kur kas smulkesnis reikalas… Tokios pozicijos brukimas, manau, yra iš esmės neteisingas ir net negarbus. Nes galimas komercinis nusikaltėlis visada neabejoja, kad jo nusikaltimas anksčiau ar vėliau išlįs – pinigų pasigedęs žmogus tai pastebės ir, pagal savo galimybes ir įtakingumą, sukels visas tarnybas ant kojų. Tuo tarpu analogiškus klastojimo veiksmus darantis POLITINIS NUSIKALTĖLIS [taip sąlyginai siūlau vadinti programuotojus, klastojančius internetinius balsus], yra beveik tikras, kad jo padaryti veiksmai liks nepastebėti, o reiškia – ir nenustatyti. Ir net jei bus pastebėti, jis jausis pakankamai drąsus, nes žinos, kad už jo nugaros stovi didelė ir tvirta armiją įtakingų aferistų, kurie, jei jis imtų “degti“, degtų kartu su juo, todėl nedaleis tokios atomazgos.
p.s. Čia beveik prie kiekvieno sakinio turėjau rašyti žodžius “galimas“, galimai“ ir pan., nes kalbame apie dar neįvykusius veiksmus. Tačiau pamaniau, kad gal viskas bus vaizdingiau jei mintimis atsistosime į padėtį “tai jau įvyko“.

[po kelių dienų bus daugiau, o kol nieko nepridėjau, galite pažiūrėti kai kuriuos video]

Leave a comment »

R.Matelis: Aloe Prima Vera sultys. Šventintas vanduo?


Istorija, kurią paviešinsiu savo raštų skaitytojams, kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška. Tačiau man taip neatrodo, todėl vis tik prisiruošiau ją bent iš dalies aprašyti. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas Lietuvoje, kurį junta veik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas. O tai, nors ne visada noriai, pripažįsta vis daugiau tų, kuriems to ir nelabai norėtųsi.

p.s. Nemėgstantiems skaityti ilgų straipsnių – mano delfi blog’e http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ įdėta šio rašinio santrumpa

Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hyper Maximą, salės viduryje pamatau siūlomas 99 procentų alavijų sultis. Nepigu, kaina – 27 lt. už ne pilną litrą, tačiau žinodamas, kad analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt., nusiperku. Ir jau kitą rytą atkemšu kamštelį. Viskas tvarkoje, brangi prekė, kaip ir turi būti, užklijuota lipnia plėvele, butelaitis papuoštas ant virvutės kabančia mini instrukcija. Tiesa, ne lietuviška, bet yra ir lipdukas su sutrumpintu vertimu. Skubu bent keletai dienų išvažiuoti prie jūros, nes vasara jau į pabaigą, o diena nerealiai graži. Ir… praplėšęs dangtelį, netikėtai nustembu: jokio kvapo, o ir spalva tarsi vos mėlyna. Sutrikęs tokiu keistu koncentratu, skubiai įsipilu sulčių į nedidelę stiklinaitę, o joje ir melsvumas dingsta. Pasirodo pačios taros vidus šiek tiek paspalvintas melsvai. Paragauju… Vanduo…. Bet reikia jau važiuoti atostogų, tad įdedu pirkinį į šaldytuvą, situaciją aiškinsiuosi jau grįžęs.
Net poilsis šiek tiek apkarto retkarčiais vis prisimenant šį akibrokštą, o po trijų dienų prasidėjus lietums, susiruošiau namo. Ir jau sekančią dieną keliauju i Respublikinį higienos centrą. Suklystu, Higienos centras nebeužsiima maisto kokybės kontrole, tad pervažiuoju į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane iš karto priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį.  Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, jau namuose. Man paaiškinama, kad ji visą naktį dirbo reide, tikrino alkoholiu prekiaujančius taškus, tad ir namo išėjo ankstėliau. Į kabinetą įeina kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …
Nusivedusi į savo darbo vietą ji mane pasodina ir pradeda rašyti apklausą. Vaizdas panašus kaip pas kvotėją surašant protokolą – seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Tik čia jau nustembu. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas.
– Ar nereikia mano parašo? – nustembu. Ir tuoj pat esu „paguodžiamas“
– Ne, nereikia.
Faktų fiksacija tarsi jau įvyko ir akimirksniui susidaro keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:
– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?
– O kaip jūs norite?
– Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.
– Na čia kaip jūs norite, – seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?
– Bet Jūs sutinkate palikti?
Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai bus tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Ir pusbalsiu suniurnu – gal jį reikia įdėti į šaldytuvą, nes girdėjau, kad šios sultys greitai genda. Be reikalo suniurnu, nes tuoj pat situacija pasikartoja
– Ar jūs norite, kad jį laikytumėm šaldytuve?
– Gi Jūs geriau žinote kaip čia geriau, – atsakau. Bet klausimas pakartojamas: ar aš tikrai noriu, kad mano atneštas butelis būtų laikomas šaldytuve. Tada jau nebedvejodamas atsakau, kad taip gal bus geriau ir ji jį įdeda į šalia lango esantį šaldytuvą. Tampa kažkaip keistai sunku ir jau norisi atsisveikinti. Laimei, taip ir įvyksta. Darbuotoja ant lapelio man dėl visa ko užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins, kad išsiaiškintume visa kita, kas žinoma tik jai. Nei kitą nei dar kelias sekančias dienas nesulaukiu jokio skambučio. Tiesą sakant visa tai paskęsta kasdienybės rūpesčiuose, todėl apie alavijo sultis prisimenu jau tik vakare. Tačiau praėjus bene savaitei pagaliau paskambinu Danguolės telefonu. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pasidomiu kas tvarkoje ir man paaiškinama, kad pakėlus dokumentus rasti visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.
Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Todėl nei šiokiu, nei tokiu balsu teiraujuosi:
– Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tarnybą ar kokią STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.
– Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų. Ar jus tai tenkina?
Sulaukusi mano patikinimo, kad manęs laikas nespaudžia ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo tarpu baigėsi. Man ir vėl pažadama po savaitės paskambinti. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina kabinete buvusi darbuotoja ir sužinojusi ko atėjau, nuveda mane vėl į tą patį kabinetą, kuriame pirmąjį kartą daviau parodymus. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis – Maisto skyriaus vedėjas veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano pateiktą problemą ir keletą pastabų dėl skyriaus darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Suprantama. Tačiau pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, kalbasi, aiškinasi ir pasibaigus situacijos „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau stengiasi ir pradžiuginti žinia – vilniečiai taip pat tyrė situaciją Vilniaus Maximose ir rado ženklinimo pažeidimų. Dabar Maximai gręsia bauda iki 700 lt. Į tai atsakau, kad man telefonu D.Grigalevičienė pranešė, kad tarnyba jau yra paėmusi mėginį, tad mano privatumo kliūtis jau pašalinta.
Tačiau ir vėl pasijuntu keistai. Aiškinu gerbiamam Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedžiugina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės. Ir, kad manau, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, kokybei atsidavęs žmogus. Garsiai pasamprotauju, kad šiuo atveju VP Market atstovai, ko gero, visai niekuo dėti, nes plastikinis indas su vandeniu buvo deramai užklijuotas, todėl mano privati išvada, kad kaltininkas yra kažkas iš firmos gamintojos, o Maxima kalta tik tiek, kad maisto papildus [kas vėliau imta įrodinėti, nors etiketėje pirmoje eilutėje parašyta – Sultys, 99,8%] pardavinėja šalia maisto produktų, nesuteikdama informacijos, kad tai tikrumoje ne sultys, o tarsi medikamentas. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.
Pokalbis vis tik vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus.
Šį kartą savaitės laukti nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau gerai suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. 
Daugiau skambučių nebesulaukiau, nors praėjo dar bene 10 dienų. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu gana dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 dieną, tose pačiose lentynose, kaip niekur nieko savo išvaizda puikavosi Aloe Prima Vera alavijo vanduo. Todėl jau net nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą – mane vis dar dominančios prekės staiga nebėra. Smalsumo vedinas nueinu iki administratorės ir, kiek apsimetęs paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai net žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, kad neaišku kada ir ar bendrai bus tų sulčių. Kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos…

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė net daugiau nei mėnesio laiko. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir pademonstruoti geležinę kantrybę bei atkaklumą. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, tuoj pat nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgome tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška.

Comments (12) »

R.Matelis: Latvijoje benzinas pigesnis. Kažin kodėl?


Vakar pavažinėjau truputį po Latviją. Ir nors jau antrą kartą pastebiu, kad visoje Latvijoje A95 benzino kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje, išsitraukti fotoaparatą toptelėjo tik būnant Rygoje. .. :) Ir tas pigumas pakankamai ženklus – 0,41 lt. už 1 litrą.

Analitiškiau pažvelgus, latviai palaiko dyzelino kainas tokias kaip ir Lietuvoje. Pas juos panašiai kainuoja ir benzinas, gi pas mus, kažkodėl, benzinas gerokai brangesnis. Taigi kyla klausimas – ar tautos nelaimė tame, kad čia kažkada buvo pastatyta Mažeikių nafta? Porą kartų manėme, kad visa tauta buvo apgauta parduodant šią įmonę amerikiečiams ir lenkams. Bet akivaizdu, kad mes laimėtume jei jos aplamai neturėtume. Tada gal mums kuras būtų prieinamesnis? Nes kol veikė Ignalinos AE, elektrą pirkome taip pat gerokai brangiau nei ją pardavinėjome kaimynams baltarusiams.

O gal čia kažkieno planai visų pirma sutraiškyti lietuvių tautą, o po to eilė prieis prie kitų mūsų kaimynų? Būtų baisu, ar ne taip?

Comments (4) »