Posts tagged gamta

Lesykla – ne išmalda, o kompensacija gamtai


Šalti žiemos mėnesiai daugeliui mūsų ir be raginimo neleidžia pamiršti paukštelių ir kitų gyvūnų globos. O Jūs ar rūpinatės paukščiukais? Jei ne iš žmogiškumo, tai bent tam, kad  pavasarį ir vasarą jie savo giesmėmis padarytų mūsų gyvenimą mielesniu… Pateikiu kiek patrumpintą S.Paltanavičiaus straipsnį

Lesykla – ne išmalda, o kukli kompensacija gamtai

Spalvingas lesyklų lankytojas - kėkštas
S.Paltanavičiaus nuotrauka:  Spalvingas lesyklų lankytojas – kėkštas

 Atrodo, kad žmogus, pats jauniausias savo kilme, pats agresyviausias ir, ko gero, pats silpniausias iš visų gyvūnų, negali atsikratyti įvairių praeities ideologų suformuoto požiūrio į gamtą ir savo vietą joje. Tokią mintį perša neseni pasvarstymai apie reikiamybę turėti (ar neturėti) lesyklą, lesinti paukščius (ar nelesinti). Tai girdėta tiek daug kartų, kad svarstyti panašias kalbas būtų tiesiog nepadoru: tie, kas pasaulį atranda tik dabar, jame būtinai aptinka „naujų ir sunkiai suprantamų dėsningumų“. Esminė jų klaida – savęs iškėlimas į svarbiausią gamtos procesų vietą; žinant žmogaus menkumą prieš gamtos vyksmą, pats aukščiausias tinkantis titulas jam – pasyvus stebėtojas be teisės komentuoti. Kodėl taip nesielgiama?

   Iš pradžių sugrįžkime į žiemą, nuo kurios slepiamės visais įmanomais būdais. Prasidėjusi gruodžio pradžioje, šiemet žiema daugeliui sėsliai gyvenančių paukščių pakeitė visus ritmus – praeitais metais iki Kalėdų pakako natūralus lesalo, besniegė gamta buvo labiau panaši į rudenį, nei į žiemą. Ne keista, kad šiemet gruodžio pradžioje paukščiai susirinko apie lesyklas. Jose dabar lankosi ir tos rūšys, kurios paprastai atskrisdavo tik žiemos vidury, kai baigdavosi lengvai pasiekiamas natūralus lesalas: svilikai, žaliukės, startos, juodagalvės sniegenos. Kažin, ar matant prie sodybos, kieme, skvere (taigi – ne natūralioje gamtoje) purpsinčius paukščius, gali kilti piktdžiugiška mintis: na, mielieji, parodykite, kiek iš jūsų išgyvensite natūraliai, be lesyklos, o kiek… Kad mes savo sodybas ir ištisus miestus pastatėme ten, kur buvo natūralios gamtos plotai, kur gyveno paukščiai, lyg ir pamiršome…

Nuotaikingos išvaizdos paukštelis - kuoduotoji zylė

Nuotaikingos išvaizdos paukštelis – kuoduotoji zylė,  © S.Paltanavičiaus foto

    Tik maža dalis visų žiemoti liekančių paukščių „priima“ mūsų pasiūlytą pagalbą. Daugelis gyvena savo gyvenimus, kad ir nelengvus, bet – tikrus. Tiesa, būtina pastebėti, kad tokių rūšių buveinių niekas nesuardė, nesunaikino. Kas žino, kaip elgtųsi jerubės, tikrieji miško glūdumos paukščiai, netekę savo eglynų, ar prie žmogaus nekeliautų visi geniai, neskristų pelėdos. Prieš 50 metų mieste pamatytas juodasis strazdas buvo sensacija, atskridęs lesyklon – įvykis. Šiandien tai nieko nestebina. Matyt, paukščiai į aplinkos pokyčius reaguoja labai greitai.

     Reikėtų prisiminti, kad paukščių globa mūsų krašte yra visai nesenas reiškinys. Profesorius T. Ivanauskas rašo, kad jo tėviškėje žiemą paukščiams būdavo ant karties pamaunamas avižų pėdas, kurio pakakdavo neilgam. Daug dažniau paukščiai sulaukdavo sodiečių (ir ne tik jų) pagalbos, kuri iš esmės nebuvo jiems skirta. Tai, kas pabirdavo kieme ar vežant vežimu, rogėmis, tapdavo lesalu. Visą žiemą taip žmogaus aplinkoje gyveno ir savo įpročius pakeitė ne viena, o daug dešimčių žaliukių, startų, kurapkų, žvirblių, zylių, bukučių, genių ir kėkštų kartų. Tai, ką žmonės nevalingai pamesdavo tinkamo paukščiams, tapo būsimo ilgamečio bendravimo dalimi. Iš šio margo sparnuočių pulko galima išskirti naminį žvirblį, kuris yra labiausiai prieraišus žmogaus ūkio palydovas ir be žmogaus gyventi negali. Beje, jis gyvena tik ten, kur gyvenama intesnyviai, kur laikomi gyvuliai, pabyra grūdai ar kitas lesalas. Panaši, tačiau ne tokia prieraiši yra geltonoji starta, kuri visada įvertina žmogaus ūkio „kokybę“.

Lesyklų lankytoja - geltonoji starta

Lesyklų lankytoja – geltonoji starta, © S.Paltanavičiaus nuotr.

    Prieš 100 metų Lietuvoje šiuos paukščius galėjai matyti sodybose, kaimuose, miestuose. Atrodo – tada paukščių globos žiemos metu pradmenys buvo jau padėti, nes lietuviai, visada buvę draugiški gamtai, nešykštėdavo lesalo greta šmėžuojantiems mažiesiems kaimynams.

    Stimulu paukščių globai neabejotinai tapo 1923 m. išleista profesoriaus Tado Ivanausko knygelė „Mūsų paukščiai ir mokykla“. Joje autorius Lietuvos skaitančiajai visuomenei atvėrė naują tikslą: saugoti paukščius, juos globoti, jais gėrėtis. Apie žiemos globos akcijas autorius rašo: „…Šalčiams užėjus galima privilioti kai kuriuos paukščius prie namų. Tam tikslui daromos jiems ėdžios (turėkime omenyje, kad žodžio „lesykla“ tada dar neturėjome). Geriausiai daryti jas prieš mokyklos langus, kad vaikai galėtų su jomis susipažinti. Tam reikalui prikalama prie lango iš oro lentelė su iškilais kraštais ir pilami įvairūs grūdai, geriausia kanapės, aguonos, saulėgrąžos, kviečiai. Tokiose ėdžiose su noru apsilanko zylės, žvirbliai, bukučiai, kartais dagiliai ir kt.“ Šiandien kai kurie šio teksto žodžiai ar deriniai gali būti sunkiau suprantami, tačiau svarbu – jų esmė. Beje – dabar tokios knygelės, skirtos mokyklai ir paukščiams neturime.

Prieš beveik šimtmetį išleista knyga apie paukščių lesinimą prie mokyklų

Prieš beveik šimtmetį išleista knyga apie paukščių lesinimą prie mokyklų
© S.Paltanavičiaus nuotr.

    Taigi, galime sakyti, kad paukščiai Lietuvoje su žmogumi „žiemos sutartis“ sudarė gana seniai. Bent 100 metų čia paukščiai lesinami. Vadinasi – tiek jų kartų kas žiemą tikėdavosi ir sulaukdavo pagalbos. Šiandien gyvena tolimi tų kartų palikuonys. Ar galime jiems staiga pareikšti, kad mes pradedame mąstyti kitaip ir senoji „sutartis“ nutrūksta? Ar žinome, kokios gali būti tokio vienašališko sprendimo pasekmės?

Foto iš tinklapio “Kelionės ir pramogos“

    Paukščių lesinimas jiems sunkiu metu yra pakankamai senas reiškinys visoje Europoje, dalyje Šiaurės Amerikos. Ne paslaptis – kai kur pagalbos sparnuočiams idėja pasikeitė, jie lesalo gauna visus metus ir gerokai pakeitė savo įpročius ar net biologiją. Tokie nepageidautini reiškiniai gali tapti pavojingi, nes ilgainiui paukščiai vis labiau pasikliauja žmogaus pagalba, silpnėja jų prisitaikymo prie natūralių gamtinių sąlygų įgūdžiai. Be jokios abejonės, prie lesyklų pripratę paukščiai gali būti labai pažeidžiami:  šaltą žiemą net viena diena prie tuščios, be lesalo lesyklos jiems gali kainuoti gyvybes.

    Ne tik mes, bet ir mūsų paukščiai gyvena stipriai pakeistoje aplinkoje. Šiandien jau negalima kalbėti apie išskirtinai gamtinius jų ryšius, visišką atsietumą nuo žmogaus. Nuo jo globos, kurios evoliucija čia buvo apžvelgta – taip pat. Todėl atsakymas abejojantiems pagalbos paukščiams svarba gali būti vienas – paukščius saugoti, globoti reikia ir būtina; jų lesinimas sunkiu metu yra viena svarbiausių apsaugos priemonių. Ne vienintelė ir ne paskutinė, nes paukščio, kaip ir bet kurio gyvo organizmo, pasaulis labai didelis, sudėtingas ir jautrus.

    www.GRYNAS.lt

http://grynas.delfi.lt/gamta/spaltanavicius-lesykla-ne-ismalda-o-kukli-kompensacija-gamtai.d?id=60295351#ixzz2G9doMDce

*  *  *  *  *  *  *  *  *

Straipsniai panašia tema:

Kiek paukščių žiemoja Lietuvoje?
Kokie paukščiai lanko lesyklas? (I)
Kokie paukščiai lanko lesyklas? (II)
Žiema – išbandymų metas paukščiams
Paskaita „Žiemojančių paukščių globa ir apsauga“

Comments (2) »

R.Matelis: O tie kiaušiniai kaip guminiai…


Gal kažkam pasirodys tik nepavykęs jumoras – guminiai kiaušiniai, bet kai kalbi apie tikrą faktą, tokia alegorija pati taikliausia. Nes savo išorinėmis savybėmis jie labai panašūs į guminius. Tiesa, ne visas kiaušinis, o tik jo trynys…

Jei gerbiamas skaitytojas pagalvojo apie virto kiaušinio trynį, tai gal irgi nenustebins jo, bet kalba bus apie ką tik padėtą kiaušinį. Ir ne vieną… Ir ne vienos vištos… Taigi –

Prieš porą savaičių giminių kaime laikomos vištos pradėtos lesinti “Kretingos grūdų“ kombinuotais pašarais. Lesalas kaip lesalas, iš pažiūros nieko naujo, tik neilgai trukus pradėjo dėti kiaušinius su gniuždymui ir plakimui atspariais tryniais. Tiesa, viso to savo akimis dar nebuvau matęs, tačiau išklausęs platesnę informaciją, vis tik susidomėjau. Užbėgant įvykiams už akių, turiu eilinį kartą prisipažinti, kad esu skeptikas kovotojų prieš GMO atžvilgiu. Na neįžiūriu aš jokių problemų laboratoriniame gyvybės formų kryžminime, laikau, kad visa tai yra tos pačios gamtos produktai ir, juokais sakant, čia turėtų galioti tos pačios, kaip ir aritmetikoje, taisyklės – dėmenis sukeitus vietomis, suma nepasikeičia. Panašiai žiūriu ir į genetinius eksperimentus, nors daugelis jų paniškai bijo. Žinoma, jei genų modifikacija užsiimtų kokie neišmanėliai, galima būtų ir suabejoti gausimais rezultatais.Tačiau kai žinome, kad tie, kas visa tai daro, o ir vienas kitą kontroliuoja, aš kažkodėl linkęs pasitikėti tokiais mokslininkais. Nes jie tikri, jie daro didelius stebūklus.

Žinau, kad su šia nuostata nesutinka daugiau nei pusė pašnekovų, nes daugelis įbauginti “autoritetingų“ balsų. Gi man, įdėmiai stebint skeptikų ir entuziastų rietenas, jos labiau primena nesąžiningą konkurencinę kovą, nei fantastinius išvedžiojimus apie tokiu būdu atsirasiančius vampyrus. Na, bet tiek to tas GMO, kurias lydi plati nuomonių gausa – gal tuo ir gražus mūsų gyvenimas, kad tokiais momentais daugelis oponentų ima intensyviai mąstyti, kai kitais atvejais būna labiau linkę pasyviai bendrauti keičiantis internetinėmis šypsenėlėmis.

Vis tik negirdėta naujiena apie šviežius kiaušinius, kurių tryniai primena virto kiaušinio trynį, smarkiai suglumino ir mane. Nes neteko girdėti, kad kietatrynius kiaušinius dėtų ne tik kokie nors paukščiai, bet ir ropliai, kurių daugelis, kaip žinia, dauginasi taip pat šia forma. Neslėpsiu, šiuo atveju keletą kartų ir mano nugara nubėgo pagaugai – o kas žino, gal ir aš ne pakankamai įvertinau GMO ir kitus gyvosios gamtos bandymus ir va, jau priartėjo pasaulio pabaiga. Gal… Nors… Gal… Nors…

O plačiau apie visą istoriją jau paskelbė “Ūkininko patarėjas“, “Lietuvos rytas“ ir dar keletas saitų internete. Istorija dar tik įgauna pagreitį, tačiau jau ir pati pradžia labai įdomi. Ir vėlgi – kelianti ir tam tikrų dvejonių pareigūnų objektyvumu. Bet abejones dar pasiliksiu sau, o rezonanso keletą niuansų keliais sakiniais brūkštelėsiu. Kai mano pasiūlymu “Ūkininko patarėjo“ reporteriams ir vadovybei pasidomėti mano į redakciją atneštais kiaušiniais jau sekančią savaitę į Jurbarko rajoną išvyko korespondentai, pas vištų savininkę beveik tuo pačiu metu atvyko ir valstybinės tarnybos darbuotojai. Na čia dar jokios nuostabos nekeliantis faktas – gal sutapimas, gal tarpusavio informacijos poveikis. Kur kas įdomiau, kad sulaukiau keleto skambučių iš seniai nebegirdėtų senų laikų draugų ir pažįstamų, kurie jau iš kažkur sužinojo šią sensaciją. Kiaušinius tirti ėmėsi keletas tarpusavyje mažai susijusių laboratorijų, o prie jų prisijungė ir privatūs asmenys. Kai kas apgailestavo, kad vištos gyveno be gaidžio, nes jie būtų mielai užsiėmę eksperimentiniu viščiukų perinimu, tikslu sužinoti ar ir naujoji karta dėtų tokius pat keistus kiaušinius. Gal net esant bet kokiam lesalui.

Kuo toliau, tuo įdomiau… Prieš trejetą dienų šeimininkei paskambino nežinomas ponas, kuris pasisakė tarsi skaitęs mano straipsnį, nors aš jo tada dar nei nebuvau parašęs. Iki tol tebuvo mano įrašas Jungtinio demokratinio judėjimo uždaroje bendravimo grupėje. Tiek to, informaciją žmonės gal įvairiai įvardina, kas pranešimu, o kas jau ir straipsniu. Man šioje vietoje įdomiausia, kad tas nežinomasis, kuris prisistatė mokslininko atstovu, atvyko ir nupirko dvi gyvas vištas, kurias, kaip jis sakė, ištirs genetiškai. Jam aktualu kokių genų pakitimų atras jų organizme. Va čia iš tikro, ko gero, pati įdomiausia vieta: įdomu ir kokius bandymo rezultatus gaus mokslo atstovai [vėliau paaiškėjo, jog tai kažkokio Genų inžinerijos instituto iš Vilniaus specialistas] ir ar įtakingi asmenys nepradės jiems daryti “gesinančios“ įtakos.

Kodėl taip manau? Tai sąlygoja dvi priežastys. Pirmoji – mano liūdna patirtis su Maximoje pirktu vandeniu, įpiltu vietoje brangių “Aloe Prima Vera“ sulčių. Žr. http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ Tada, pateikus šio skystimo mėginį Kauno Maisto ir veterinarijos tarnybai, jų darbuotojai net porą savaičių visaip vengė pradėti tyrimą, siūlė man atgauti pinigus ir tuom viską baigti, tačiau man nesutikus, pagaliau buvo atsiųstas oficialus atsakymas, kad viskas ištirta, sultys geros kokybės. Nors net nemąstančiam žmogui turėtų būti aišku, kad alavijo sultys turi būti žalsvos spalvos, o ne bespalvės. Kad bet kokios sultys turi kvapą ir skonį. Pasinaudota kraštutine priemone – eilinis žmogus mūsų teisinėje valstybėje neturi jokių galių patikrinti tai, ką jam atrašo valdininkas. Ypač tada, kai tas valdininkas ne vienas, kai visas atsakymo turinys iš anksto suderinamas su visais tyrimuose dalyvaujančiuose asmenimis. Net STT Kauno skyriaus vadovo pavaduotojas, pusvalandį su juo pabendravus, atsisakė pradėti tyrimą dėl galimai korumpuoto rezultato. Antra – žinia apie atvykusį mokslininko atstovą ir vėl gi neaiškiomis aplinkybėmis pateko pas Jurbarko maisto kokybės kontrolierius ir jie, atvykę į kaimą pakartotinai, bandė išgauti kas tas mokslininkas nupirkęs vištas. Gerbiamieji, na gi reikia būti labai naiviam, kad patikėti, jog visa tai vien žmogiškasis smalsumas. Darykite savo darbą – tirkite pasiimtus kiaušinius ir “kombikormą“, o ne ieškokite kontaktų su kitais, kitos srities specialistais. Jie, tikėkime, ištirs vištos mėsą. Ir visas įdomumas bus tik tada, kai matysime jūsų ir nuo jūsų nepriklausomų mokslininkų atsakymus į šią mįslę.

Leave a comment »

Mokslininkai: balandžiai moka skaičiuoti kaip ir beždžionės


Jau seniai žinoma, kad balandžiai puikiai orientuojasi erdvėje ir lengvai randa kelią į namus. Tačiau dabar mokslininkai tvirtina, kad šie paukščiai moka ir skaičiuoti. Tyrimo metu nustatyta, kad balandžiai sugeba atskirti paveikslėlius su skirtingu skaičiumi objektų bei juos surikiuoti nuo mažiausiai iki daugiausiai objektų turinčių paveikslėlių, rašo „Daily Mail“.

Iki šiol buvo manoma, kad tik žmogus ir primatai supranta abstrakčias skaitines taisykles. „Mūsų tyrimas rodo ne tik tai, kad balandžiai priklauso išskirtiniam klubui, bet ir tai, kad jų sugebėjimas skaičiuoti prilygsta beždžionėms“, – teigia Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje darbuotojas Damianas Scarfas.

Mokslininkai tyrimo metu šiems paukščiams rodė 35 rinkinius po tris nuotraukas, kuriose buvo nuo 1 iki 3 skirtingos spalvos ir formos objektų. Kai balandžiai teisingai sudėliodavo paveikslėlius, jie būdavo apdovanojami maistu. Vėliau mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar balandžiams pavyktų susitvarkyti su daugiau objektų paveikslėliuose.Balandžiams buvo rodomi paveikslėliai, kuriuose buvo iki 9 objektų. Paukščiai iš šio bandymo metu nustebino savo pasirodymu. Mokslininkai teigia, kad kuo didesnis skaitinis skirtumas tarp paveikslėlyje esančių objektų skaičiaus, tuo greičiau ir tiksliau balandžiai susitvarkydavo su užduotimi. Mokslinis tyrimas aprašytas žurnale „Science“. „Nors iki žmogiško skaičiavimo balandžiams dar toli, tyrimas rodo, kad nors ir gyvūnų smegenų struktūra skiriasi, jie sugeba atlikti kompleksines protines užduotis“, – žurnale cituojamas mokslininkas.

Ateityje Naujosios Zelandijos mokslininkas žada ištirti salos papūgas, kurios, manoma, turi šešių metų vaiko intelektą.

Straipsnis iš “Kauno  dienos“

Parengė Birutė Masaitytė ,

Leave a comment »