Archive for raso matelis

Romualdas Matelis: Tikime laisve?


Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti prasmę, nes seniai žinoma, kad Gamtoje niekas be priežasties ar tikslo nevyksta. Todėl akivaizdu, kad viską ką matome aplink save, visada turi turėti loginę seką ir suprantamą paaiškinimą. Tiesa, gal ne visi mes tam skiriame savo dėmesį, tačiau jei imtume ieškoti prasmės, ją neabejotinai turėtume rasti…


Aš jau dvidešimt metų įtemptai kovoju dėl sąžiningo savo nacionalizuotos nuosavybės atstatymo, deja, teisybė sunkiai skinasi kelią per korupcijos ir NEsąžinės brūzgynus. Nežiūrint žmogui nesuvokiamai ilgo laiko šiose paieškose, aš vis dar tikiu žmonių sąžine, tikiu, kad į dabartinių apkerpėjusių valdininkų vietas netrukus ateis dori žmonės ir jie ištaisys tas klaidas, kurios sąmoningai darytos iki šiol. Darytos vardan to, kad negrąžinti to kas priklauso. Jau kelinti metai tiesos paieškoms pajungti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Ką jie duos, o ko neduos – parodys ateitis.


Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet iš vyriausybės instancijų dažniausiai gaunu bereikšmius atsirašinėjimus… Bet šį kart ne apie raštų turinį. Metų pradžioje ant vyriausybinio lygmens blankų pradėjau rasti dar ir ne menininkui nesuvokiamą emblemą su užrašu „Tikime laisve“. Keisti jausmai apima, kai atsakyme įrodinėjama netiesa, o ją apibendrina šie žodžiai. Kokia gi laisve tiki vyriausybė, ministerijos ir kita valdžia? Šis klausimas man kilo jau kovo mėnesį. Tačiau tik dabar, snieguotą Advento dieną aš prisiruošiau pasiaiškinti kas ta laisvė, kuria tiki tie, sėdintys šiltuose krėsluose.
Taigi suradau šiemetinį Delfi straipsniuką.

Tekstas neilgas, tačiau ne taip jau lengvai suprantamas. „Tai – vienas būdų … užsienį informuoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Taip gimė idėja, kad 20-mečiui reikalingas ženklas“, <…> šūkis „Tikime laisve“ nurodo svarbiausią vertybę, vienijusią lietuvių tautą, padėjusią išsaugoti valstybingumo siekį ir atvedusią į 1990-ųjų kovo 11-ąją- DELFI pasakojo URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas“. Gal būt visa tai ir taip, kai šiuos žodžius girdi iš užsienio reikalų ministerijos atstovo, tačiau aš neabejoju, kad logotipo tekstinėje dalyje turėjo būti sukonkretinta kieno laisve tikima. Todėl užrašas turėjo skambėti taip –> „Tikime Lietuvos laisve“. Gi dabar, kai raštą su šiuo logotipu gauni iš kokios nors Žemės ūkio ministerijos ir jos teksto turinys niekaip nesiasocijuoja su valstybės užsienio politika, norom nenorom pagalvoji, kad tai greičiausiai užmaskuotas tikėjimas valdininkų, plačiąja to žodžio prasme, laisve. Laisve su tauta daryti ką nori. Todėl man negražus toks tekstas, kai jis siunčiamas privatiems asmenims ir labai sunku patikėti jo pagrindine idėja.
Bet ką gi. Jei jau vyriausybės instancijos man siunčia vilties į laisvę ženklus, aš nusprendžiau, kad
aukštesnis už laisvę žodis yra SĄŽINĖ. Nes be sąžinės nebus laisvės. O jei vyraus sąžinė, niekada nebebus okupacijos.

Todėl aš tikiu visuotina sąžine ir nuo šiol savo raštus valstybės institucijoms papuošiu savo asmeniniu šūkiu „TIKIU ŠVARIA SĄŽINE“. Nes kiekvieną raštą ruošia gi ne ministerija, o žmogus…
Beje, internete pasidarė įdomu paieškoti ką mūsų išrinktieji mano apie sąžinę… Ir tik šios intencijos vedinas aš netikėtai aptikau, kad sąžinė domina ne tik mane. Ji dar porą mėnesių prieš 2008 metų rinkimus į seimą domino ir Konservatorius. Jei turi laiko, gerbiamas skaitytojau, tuo įsitikinti gali šiame „Balsas.lt“ straipsniuke –>  . Jame tada buvo sukurtas net žaidimėlis http://www.svarisazine.lt, kuris, deja, patekus į valdžią tapo nebeaktualus. Greičiausiai net nepageidautinas, nes, kiek matau iš dabartinės konservatorių vykdomos valstybinės politikos, sąžinė ir valdžia nėra viena kitą papildančios sąvokos. Greičiausiai – atvirkščiai. Bent jau taip pasakytų didelė tautos dalis, o ypač daugelis socialiai nuskurdintų senukų ir neįgalių asmenų. Nebeaktuali, ko gero, tapo ir Andriaus Kubiliaus jaunystės idėja – „Visi norime, kad būtų daugiau sąžinės visuomenės gyvenime“, nes straipsnyje pavaizduotas bičiuliškas šaržas, man neabejotinai asocijuojasi su TS LKD partijos pirmininku. Na, bet jei čia vis tik ne jis, o kažkoks kitas buvęs hipis – jaunasis fizikas, aš iš anksto jo atsiprašau už šią klaidą. 🙂 Tik gaila, kad niekaip nepajėgsiu atkurti to nepamatyto SĄŽINĖS VEIDRODŽIO.

.

Reklama

Comments (2) »

Absurdiški valstybės reikalavimai piliečių atžvilgiu baigėsi. O kas toliau?


Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/

Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti“ ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.

Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.

už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais.
Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.

Leave a comment »

R.Matelis: Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. II dalis. Apie balsavimą internetu


–>> I dalies tęsinys
Facebook‘e, įsisiūbavus net kelioms temoms apie internetinį balsavimą, jo šalininkai ir kai kurie tie, kurie save deklaruoja tarsi neutraliais stebėtojais, kartas nuo karto vis pasitelkia atseit argumentą, kad va, daug kas per bankus net pinigus tvarko ir problemų neturi, o čia balsavimas, kur kas smulkesnis reikalas… Tokios pozicijos brukimas, manau, yra iš esmės neteisingas ir net negarbus. Nes galimas komercinis nusikaltėlis visada neabejoja, kad jo nusikaltimas anksčiau ar vėliau išlįs – pinigų pasigedęs žmogus tai pastebės ir, pagal savo galimybes ir įtakingumą, sukels visas tarnybas ant kojų. Tuo tarpu analogiškus klastojimo veiksmus darantis POLITINIS NUSIKALTĖLIS [taip sąlyginai siūlau vadinti programuotojus, klastojančius internetinius balsus], yra beveik tikras, kad jo padaryti veiksmai liks nepastebėti, o reiškia – ir nenustatyti. Ir net jei bus pastebėti, jis jausis pakankamai drąsus, nes žinos, kad už jo nugaros stovi didelė ir tvirta armiją įtakingų aferistų, kurie, jei jis imtų “degti“, degtų kartu su juo, todėl nedaleis tokios atomazgos.
p.s. Čia beveik prie kiekvieno sakinio turėjau rašyti žodžius “galimas“, galimai“ ir pan., nes kalbame apie dar neįvykusius veiksmus. Tačiau pamaniau, kad gal viskas bus vaizdingiau jei mintimis atsistosime į padėtį “tai jau įvyko“.

[po kelių dienų bus daugiau, o kol nieko nepridėjau, galite pažiūrėti kai kuriuos video]

Leave a comment »

R.Matelis: Aloe Prima Vera sultys. Šventintas vanduo?


Istorija, kurią paviešinsiu savo raštų skaitytojams, kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška. Tačiau man taip neatrodo, todėl vis tik prisiruošiau ją bent iš dalies aprašyti. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas Lietuvoje, kurį junta veik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas. O tai, nors ne visada noriai, pripažįsta vis daugiau tų, kuriems to ir nelabai norėtųsi.

p.s. Nemėgstantiems skaityti ilgų straipsnių – mano delfi blog’e http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ įdėta šio rašinio santrumpa

Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hyper Maximą, salės viduryje pamatau siūlomas 99 procentų alavijų sultis. Nepigu, kaina – 27 lt. už ne pilną litrą, tačiau žinodamas, kad analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt., nusiperku. Ir jau kitą rytą atkemšu kamštelį. Viskas tvarkoje, brangi prekė, kaip ir turi būti, užklijuota lipnia plėvele, butelaitis papuoštas ant virvutės kabančia mini instrukcija. Tiesa, ne lietuviška, bet yra ir lipdukas su sutrumpintu vertimu. Skubu bent keletai dienų išvažiuoti prie jūros, nes vasara jau į pabaigą, o diena nerealiai graži. Ir… praplėšęs dangtelį, netikėtai nustembu: jokio kvapo, o ir spalva tarsi vos mėlyna. Sutrikęs tokiu keistu koncentratu, skubiai įsipilu sulčių į nedidelę stiklinaitę, o joje ir melsvumas dingsta. Pasirodo pačios taros vidus šiek tiek paspalvintas melsvai. Paragauju… Vanduo…. Bet reikia jau važiuoti atostogų, tad įdedu pirkinį į šaldytuvą, situaciją aiškinsiuosi jau grįžęs.
Net poilsis šiek tiek apkarto retkarčiais vis prisimenant šį akibrokštą, o po trijų dienų prasidėjus lietums, susiruošiau namo. Ir jau sekančią dieną keliauju i Respublikinį higienos centrą. Suklystu, Higienos centras nebeužsiima maisto kokybės kontrole, tad pervažiuoju į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane iš karto priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį.  Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, jau namuose. Man paaiškinama, kad ji visą naktį dirbo reide, tikrino alkoholiu prekiaujančius taškus, tad ir namo išėjo ankstėliau. Į kabinetą įeina kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …
Nusivedusi į savo darbo vietą ji mane pasodina ir pradeda rašyti apklausą. Vaizdas panašus kaip pas kvotėją surašant protokolą – seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Tik čia jau nustembu. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas.
– Ar nereikia mano parašo? – nustembu. Ir tuoj pat esu „paguodžiamas“
– Ne, nereikia.
Faktų fiksacija tarsi jau įvyko ir akimirksniui susidaro keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:
– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?
– O kaip jūs norite?
– Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.
– Na čia kaip jūs norite, – seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?
– Bet Jūs sutinkate palikti?
Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai bus tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Ir pusbalsiu suniurnu – gal jį reikia įdėti į šaldytuvą, nes girdėjau, kad šios sultys greitai genda. Be reikalo suniurnu, nes tuoj pat situacija pasikartoja
– Ar jūs norite, kad jį laikytumėm šaldytuve?
– Gi Jūs geriau žinote kaip čia geriau, – atsakau. Bet klausimas pakartojamas: ar aš tikrai noriu, kad mano atneštas butelis būtų laikomas šaldytuve. Tada jau nebedvejodamas atsakau, kad taip gal bus geriau ir ji jį įdeda į šalia lango esantį šaldytuvą. Tampa kažkaip keistai sunku ir jau norisi atsisveikinti. Laimei, taip ir įvyksta. Darbuotoja ant lapelio man dėl visa ko užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins, kad išsiaiškintume visa kita, kas žinoma tik jai. Nei kitą nei dar kelias sekančias dienas nesulaukiu jokio skambučio. Tiesą sakant visa tai paskęsta kasdienybės rūpesčiuose, todėl apie alavijo sultis prisimenu jau tik vakare. Tačiau praėjus bene savaitei pagaliau paskambinu Danguolės telefonu. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pasidomiu kas tvarkoje ir man paaiškinama, kad pakėlus dokumentus rasti visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.
Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Todėl nei šiokiu, nei tokiu balsu teiraujuosi:
– Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tarnybą ar kokią STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.
– Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų. Ar jus tai tenkina?
Sulaukusi mano patikinimo, kad manęs laikas nespaudžia ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo tarpu baigėsi. Man ir vėl pažadama po savaitės paskambinti. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina kabinete buvusi darbuotoja ir sužinojusi ko atėjau, nuveda mane vėl į tą patį kabinetą, kuriame pirmąjį kartą daviau parodymus. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis – Maisto skyriaus vedėjas veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano pateiktą problemą ir keletą pastabų dėl skyriaus darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Suprantama. Tačiau pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, kalbasi, aiškinasi ir pasibaigus situacijos „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau stengiasi ir pradžiuginti žinia – vilniečiai taip pat tyrė situaciją Vilniaus Maximose ir rado ženklinimo pažeidimų. Dabar Maximai gręsia bauda iki 700 lt. Į tai atsakau, kad man telefonu D.Grigalevičienė pranešė, kad tarnyba jau yra paėmusi mėginį, tad mano privatumo kliūtis jau pašalinta.
Tačiau ir vėl pasijuntu keistai. Aiškinu gerbiamam Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedžiugina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės. Ir, kad manau, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, kokybei atsidavęs žmogus. Garsiai pasamprotauju, kad šiuo atveju VP Market atstovai, ko gero, visai niekuo dėti, nes plastikinis indas su vandeniu buvo deramai užklijuotas, todėl mano privati išvada, kad kaltininkas yra kažkas iš firmos gamintojos, o Maxima kalta tik tiek, kad maisto papildus [kas vėliau imta įrodinėti, nors etiketėje pirmoje eilutėje parašyta – Sultys, 99,8%] pardavinėja šalia maisto produktų, nesuteikdama informacijos, kad tai tikrumoje ne sultys, o tarsi medikamentas. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.
Pokalbis vis tik vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus.
Šį kartą savaitės laukti nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau gerai suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. 
Daugiau skambučių nebesulaukiau, nors praėjo dar bene 10 dienų. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu gana dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 dieną, tose pačiose lentynose, kaip niekur nieko savo išvaizda puikavosi Aloe Prima Vera alavijo vanduo. Todėl jau net nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą – mane vis dar dominančios prekės staiga nebėra. Smalsumo vedinas nueinu iki administratorės ir, kiek apsimetęs paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai net žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, kad neaišku kada ir ar bendrai bus tų sulčių. Kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos…

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė net daugiau nei mėnesio laiko. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir pademonstruoti geležinę kantrybę bei atkaklumą. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, tuoj pat nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgome tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška.

Comments (12) »

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. I dalis. Apie elektroninį parašą


Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna. Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus. Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties. Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų. Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti. Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą. Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę. Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė – nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus. Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės. Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama. Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus? Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė. Viename Netlogo komentare kažkas parašė – visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.
Tęsinys – II dalis. Spausti čia.

Comments (3) »