Matelislt's Blog

Istorija, kurią paviešinsiu savo raštų skaitytojams, kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška. Tačiau man taip neatrodo, todėl vis tik prisiruošiau ją bent iš dalies aprašyti. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas Lietuvoje, kurį junta veik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas. O tai, nors ne visada noriai, pripažįsta vis daugiau tų, kuriems to ir nelabai norėtųsi.

p.s. Nemėgstantiems skaityti ilgų straipsnių – mano delfi blog’e http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ įdėta šio rašinio santrumpa

Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hyper Maximą, salės viduryje pamatau siūlomas 99 procentų alavijų sultis. Nepigu, kaina – 27 lt. už ne pilną litrą, tačiau žinodamas, kad analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt., nusiperku. Ir jau kitą rytą atkemšu kamštelį. Viskas tvarkoje, brangi prekė, kaip ir turi būti, užklijuota lipnia plėvele, butelaitis papuoštas ant virvutės kabančia mini instrukcija. Tiesa, ne lietuviška, bet yra ir lipdukas su sutrumpintu vertimu. Skubu bent keletai dienų išvažiuoti prie jūros, nes vasara jau į pabaigą, o diena nerealiai graži. Ir… praplėšęs dangtelį, netikėtai nustembu: jokio kvapo, o ir spalva tarsi vos mėlyna. Sutrikęs tokiu keistu koncentratu, skubiai įsipilu sulčių į nedidelę stiklinaitę, o joje ir melsvumas dingsta. Pasirodo pačios taros vidus šiek tiek paspalvintas melsvai. Paragauju… Vanduo…. Bet reikia jau važiuoti atostogų, tad įdedu pirkinį į šaldytuvą, situaciją aiškinsiuosi jau grįžęs.
Net poilsis šiek tiek apkarto retkarčiais vis prisimenant šį akibrokštą, o po trijų dienų prasidėjus lietums, susiruošiau namo. Ir jau sekančią dieną keliauju i Respublikinį higienos centrą. Suklystu, Higienos centras nebeužsiima maisto kokybės kontrole, tad pervažiuoju į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane iš karto priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį.  Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, jau namuose. Man paaiškinama, kad ji visą naktį dirbo reide, tikrino alkoholiu prekiaujančius taškus, tad ir namo išėjo ankstėliau. Į kabinetą įeina kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …
Nusivedusi į savo darbo vietą ji mane pasodina ir pradeda rašyti apklausą. Vaizdas panašus kaip pas kvotėją surašant protokolą – seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Tik čia jau nustembu. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas.
– Ar nereikia mano parašo? – nustembu. Ir tuoj pat esu „paguodžiamas“
– Ne, nereikia.
Faktų fiksacija tarsi jau įvyko ir akimirksniui susidaro keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:
– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?
– O kaip jūs norite?
– Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.
– Na čia kaip jūs norite, – seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?
– Bet Jūs sutinkate palikti?
Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai bus tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Ir pusbalsiu suniurnu – gal jį reikia įdėti į šaldytuvą, nes girdėjau, kad šios sultys greitai genda. Be reikalo suniurnu, nes tuoj pat situacija pasikartoja
– Ar jūs norite, kad jį laikytumėm šaldytuve?
– Gi Jūs geriau žinote kaip čia geriau, – atsakau. Bet klausimas pakartojamas: ar aš tikrai noriu, kad mano atneštas butelis būtų laikomas šaldytuve. Tada jau nebedvejodamas atsakau, kad taip gal bus geriau ir ji jį įdeda į šalia lango esantį šaldytuvą. Tampa kažkaip keistai sunku ir jau norisi atsisveikinti. Laimei, taip ir įvyksta. Darbuotoja ant lapelio man dėl visa ko užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins, kad išsiaiškintume visa kita, kas žinoma tik jai. Nei kitą nei dar kelias sekančias dienas nesulaukiu jokio skambučio. Tiesą sakant visa tai paskęsta kasdienybės rūpesčiuose, todėl apie alavijo sultis prisimenu jau tik vakare. Tačiau praėjus bene savaitei pagaliau paskambinu Danguolės telefonu. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pasidomiu kas tvarkoje ir man paaiškinama, kad pakėlus dokumentus rasti visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.
Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Todėl nei šiokiu, nei tokiu balsu teiraujuosi:
– Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tarnybą ar kokią STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.
– Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų. Ar jus tai tenkina?
Sulaukusi mano patikinimo, kad manęs laikas nespaudžia ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo tarpu baigėsi. Man ir vėl pažadama po savaitės paskambinti. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina kabinete buvusi darbuotoja ir sužinojusi ko atėjau, nuveda mane vėl į tą patį kabinetą, kuriame pirmąjį kartą daviau parodymus. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis – Maisto skyriaus vedėjas veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano pateiktą problemą ir keletą pastabų dėl skyriaus darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Suprantama. Tačiau pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, kalbasi, aiškinasi ir pasibaigus situacijos „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau stengiasi ir pradžiuginti žinia – vilniečiai taip pat tyrė situaciją Vilniaus Maximose ir rado ženklinimo pažeidimų. Dabar Maximai gręsia bauda iki 700 lt. Į tai atsakau, kad man telefonu D.Grigalevičienė pranešė, kad tarnyba jau yra paėmusi mėginį, tad mano privatumo kliūtis jau pašalinta.
Tačiau ir vėl pasijuntu keistai. Aiškinu gerbiamam Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedžiugina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės. Ir, kad manau, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, kokybei atsidavęs žmogus. Garsiai pasamprotauju, kad šiuo atveju VP Market atstovai, ko gero, visai niekuo dėti, nes plastikinis indas su vandeniu buvo deramai užklijuotas, todėl mano privati išvada, kad kaltininkas yra kažkas iš firmos gamintojos, o Maxima kalta tik tiek, kad maisto papildus [kas vėliau imta įrodinėti, nors etiketėje pirmoje eilutėje parašyta – Sultys, 99,8%] pardavinėja šalia maisto produktų, nesuteikdama informacijos, kad tai tikrumoje ne sultys, o tarsi medikamentas. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.
Pokalbis vis tik vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus.
Šį kartą savaitės laukti nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau gerai suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. 
Daugiau skambučių nebesulaukiau, nors praėjo dar bene 10 dienų. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu gana dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 dieną, tose pačiose lentynose, kaip niekur nieko savo išvaizda puikavosi Aloe Prima Vera alavijo vanduo. Todėl jau net nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą – mane vis dar dominančios prekės staiga nebėra. Smalsumo vedinas nueinu iki administratorės ir, kiek apsimetęs paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai net žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, kad neaišku kada ir ar bendrai bus tų sulčių. Kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos…

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė net daugiau nei mėnesio laiko. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir pademonstruoti geležinę kantrybę bei atkaklumą. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, tuoj pat nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgome tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška.