Posts tagged apgaulė

Lietuva jau virš 20 metų neišspręndžia žemės grąžinimo žmonėms. Kiek dar tai tęsis?


Kalbame, kalbame, kalbame… Kalbame, kad valdininkai suįžūlėjo, nevykdo savo pareigų. Kalbame, kad seimūnai ten sulindę kaip paršai prie lovio. Kalbame, kad visos partijos blogos, o visas jas valdo viena, nematoma ranka. Kalbame, kad teismai korumpuoti, o prokuratūra atstovauja gal net visai ne Lietuvos interesus. Kalbame nuobodžiai, kartais su karčiu jumoru. O kartais imame tarpusavyje pyktis, nors abi šalys trokštame tiesos, tvarkos, normalaus gyvenimo.

Mes tikrai išbalansuoti, pasimetę, nebematantys šviesos savo niūraus tunelio gale. O gi teigiama, kad net iš šio pasaulio išeinantis ją pamato. Kodėl taip yra?
Nuomonių galime turėti įvairių; tai normalu, nes net į įprastinę parduotuvę ne visi tuo pačiu keliu einame: vieniems – kaip greičiau, kitiems – per kur arčiau.
Mano problemos dėl nuosavybės atstatymo tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Ir ne atsitiktinai rašau daugiskaitoje “problemos”, nes priklausančių žemių neatgaunu ne tik Kaune. Lietuvoje net trys vietos, kur man priklauso atgauti senelių žemę. Bet trikdžiai labai panašūs. Ir tegul nepavydi tie, kurie neturi ką paveldėti: patikėkite, atgauti žemę sąžiningu keliu Lietuvoje beveik neįmanoma. Bet apie save parašysiu dar ne kartą. O kol kas gerbiamo žurnalisto Gintaro ŠIUPARIO paviešinta medžiaga apie kolegą Julių LIUTKŲ. Tikrąja to žodžio prasme gerbiamo žurnalisto. Nes daugelis nei klausytis nebenori apie žemės savininkų bėdas. Neva tokios žinios jau visiems atsibodusios… Bet gi teisingumui nėra senaties termino. Kaip ir kai kuriems nusikaltimams.
==================================================

Nematau būtinybės perspausdinti visą Gerb G.Šiupario straipsnio, esančio “Lietuvos Ryte”, straipsnyje
“Jėgas ir pinigus tirpdo grumtynės dėl žemės” tačiau perkelsiu kai kurias mintis, kurios, pats įsitikinau, būdingos visose panašiose situacijose.
“67 metų J.Liutkus nebežino valstybinės institucijos, į kurią nebūtų kreipęsis dėl valdininkų ir politikų savivalės”. – Mano situacija analogiška, manau, kad mano pavardę atmintinai jau žino visi valdininkai ir daugelis su nuosavybės atstatymu susijusių ministerijų darbuotojai

“Šiaulių miesto savivaldybė irgi neketina nusileisti – ji dangstosi visuomenės interesu ir Talkšos parko detaliuoju planu, neleidžiančiu šioje rekreacinėje teritorijoje atkurti nuosavybės. Beje, šį dokumentą teismas yra panaikinęs dėl padarytų procedūrinių pažeidimų”. – Šiuo metu esu padavęs skundą į Klaipėdos administracinį teismą, tačiau jau trys savaitės negaunu atsakymo ar skundas priimtas, ar kokius pataisymus jame reikia padaryti

„Visur buvo nurodoma, kad Talšos parkas yra 119 hektarų, o galutiniame detaliojo plano variante jis išaugo iki 133,4 hektaro”. – 2007 metais Palangos savivaldybė jau buvo parašiusi direktoriaus įsakymą dėl gražintino 10 arų sklypo Maironio g. suformavimo, bet šiemet birželio 17 dieną jį atšaukė. Motyvas, tarpe tarp 3 gyvenamųjų sklypų reikalinga nedidukė stovėjimo aikštelė, jai bus gauta 1,5 mln. Europos pinigų. O kitaip jie prapuls… Tiesa, paskurinio telefoninio pokalbio su naująja direktore metu, ji tikino, kad rugpjūčio 25 d. vyks tarybos posėdis, kuris turėtų priimti sprendimą man palankia kryptimi.

“Sieks asmeninės atsakomybės. Vyriškis neslėpė sieksiąs, kad dėl piktnaudžiavimo tarnyba būtų nubausti buvęs miesto meras Genadijus Mikšys, administracijos direktorius Vladas Damulevičius ir miesto vyriausioji architektė Rasa Budrytė”. – Visiškai analogiškos ir mano mintys… Vienos mano laimėtos bylos išlaidas [ne pilnai, tik ~2000 lt.] Klaipėdos administracinis teismas priteisė man iš Palangos Savivaldybės. Pinigai netrukus man buvo sugrąžinti. Tačiau kodėl iš savivaldybės, o ne kaltų valdininkų? Tuo tarpu mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Palangos administracijos direktoriui V.Kuznecovui, LR prokuratūros atmetė… Be jokių motyvų atmetė…

Va toks gyvenimas, mielieji skaitytojai… Šiomis temomis, akivaizdu, man dar teks rašyti nemažai. Tiems, kam tai įdomu, užsukite bent kartą per savaitę.

Comments (3) »

R.Matelis: Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui


Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt

Romualdo MATELIO

ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.

Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.
Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.
Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.
Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.
Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto [žemės] nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?
Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro. Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?
Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:
– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?
– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?
– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?
– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?
– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?

SPĖJU, KAD DALIAI MANO SKAITYTOJŲ BUS ĮDOMU KOKIO ATSAKYMO SULAUKSIU. APIE TAI BŪTINAI PARAŠYSIU, KAI TIK GAUSIU ATSAKYMĄ. O ŠIANDIENA GAVAU TRUMPĄ PAŽYMĖLĘ, KURIĄ ČIA, KOL KAS NEUŽVESDAMAS NAUJOS TEMOS IR ĮDEDU.


Comments (8) »

R.Matelis: Aloe Prima Vera sultys. Šventintas vanduo?


Istorija, kurią paviešinsiu savo raštų skaitytojams, kai kam gali pasirodyti banali ir smulkmeniška. Tačiau man taip neatrodo, todėl vis tik prisiruošiau ją bent iš dalies aprašyti. Nes mano įsitikinimu, smulkmenose slypi visas tas chaosas Lietuvoje, kurį junta veik kiekvienas sėslus mūsų šalies gyventojas. O tai, nors ne visada noriai, pripažįsta vis daugiau tų, kuriems to ir nelabai norėtųsi.

p.s. Nemėgstantiems skaityti ilgų straipsnių – mano delfi blog’e http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7838/ įdėta šio rašinio santrumpa

Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 15 dienos vakarą, užėjęs į Kauno Hyper Maximą, salės viduryje pamatau siūlomas 99 procentų alavijų sultis. Nepigu, kaina – 27 lt. už ne pilną litrą, tačiau žinodamas, kad analogiškos sultys pas agentus kainuoja net 96 lt., nusiperku. Ir jau kitą rytą atkemšu kamštelį. Viskas tvarkoje, brangi prekė, kaip ir turi būti, užklijuota lipnia plėvele, butelaitis papuoštas ant virvutės kabančia mini instrukcija. Tiesa, ne lietuviška, bet yra ir lipdukas su sutrumpintu vertimu. Skubu bent keletai dienų išvažiuoti prie jūros, nes vasara jau į pabaigą, o diena nerealiai graži. Ir… praplėšęs dangtelį, netikėtai nustembu: jokio kvapo, o ir spalva tarsi vos mėlyna. Sutrikęs tokiu keistu koncentratu, skubiai įsipilu sulčių į nedidelę stiklinaitę, o joje ir melsvumas dingsta. Pasirodo pačios taros vidus šiek tiek paspalvintas melsvai. Paragauju… Vanduo…. Bet reikia jau važiuoti atostogų, tad įdedu pirkinį į šaldytuvą, situaciją aiškinsiuosi jau grįžęs.
Net poilsis šiek tiek apkarto retkarčiais vis prisimenant šį akibrokštą, o po trijų dienų prasidėjus lietums, susiruošiau namo. Ir jau sekančią dieną keliauju i Respublikinį higienos centrą. Suklystu, Higienos centras nebeužsiima maisto kokybės kontrole, tad pervažiuoju į Maisto ir veterinarijos tarnybą Laisvės alėjoje. Čia mane iš karto priima pats vadas, kuris išklausęs „Aloe Vera“ istoriją ir pauostęs prakimštą mano „mėginį“, nežymiai palinguoja galvą – tikrai panašu į vandenį.  Kelia ragelį ir kalba su savo pavaldine. Pasirodo ta moteris, kuriai priklausytų atlikti šį tyrimą, jau namuose. Man paaiškinama, kad ji visą naktį dirbo reide, tikrino alkoholiu prekiaujančius taškus, tad ir namo išėjo ankstėliau. Į kabinetą įeina kita darbuotoja, kuriai pavedama priimti mano skundą, o sekančią dieną jį perduoti tam kam reikia. Viskas sklandu, taip ir turėtų būti teisinėje valstybėje, šalyje, kur gyventojai gerbiami ir saugomi ne tik surašytais įstatymais, bet ir kasdienybėje. Tačiau… …
Nusivedusi į savo darbo vietą ji mane pasodina ir pradeda rašyti apklausą. Vaizdas panašus kaip pas kvotėją surašant protokolą – seka klausimai „kas, kur kodėl, kaip???“ ir po dešimties minučių dokumentas surašytas. Tik čia jau nustembu. Protokolas įdedamas į segtuvą ir jis užverčiamas.
– Ar nereikia mano parašo? – nustembu. Ir tuoj pat esu „paguodžiamas“
– Ne, nereikia.
Faktų fiksacija tarsi jau įvyko ir akimirksniui susidaro keistoka pauzė. Žvilgteliu į ant sekcijos padėtą mano atsineštą „Aloe Prima Vera“ butelį ir pasidomiu:
– Šį vandenį Jums tikriausiai turėsiu palikti?
– O kaip jūs norite?
– Ne, na palaukite, koks čia mano noras gali būti? Ar jo jums reikia ar Jūs Maximoje paimsite kitą mėginį? Vardan objektyvumo, nes vis tik aš tik pirkėjas.
– Na čia kaip jūs norite, – seka antrą kartą tas pats klausimas, kuris mane jau išmuša iš vėžių. – Tai gi tik Jūs žinote kaip turi būti. Prie ko čia mano norai?
– Bet Jūs sutinkate palikti?
Toliau jau nebediskutavau. Pasakiau, kad jei tai bus tyrimui naudinga, aš jį sutinku palikti. Ir pusbalsiu suniurnu – gal jį reikia įdėti į šaldytuvą, nes girdėjau, kad šios sultys greitai genda. Be reikalo suniurnu, nes tuoj pat situacija pasikartoja
– Ar jūs norite, kad jį laikytumėm šaldytuve?
– Gi Jūs geriau žinote kaip čia geriau, – atsakau. Bet klausimas pakartojamas: ar aš tikrai noriu, kad mano atneštas butelis būtų laikomas šaldytuve. Tada jau nebedvejodamas atsakau, kad taip gal bus geriau ir ji jį įdeda į šalia lango esantį šaldytuvą. Tampa kažkaip keistai sunku ir jau norisi atsisveikinti. Laimei, taip ir įvyksta. Darbuotoja ant lapelio man dėl visa ko užrašo Danguolės Grigalevičienės telefono numerį, tačiau patikina, kad ji jau rytoj man skambins, kad išsiaiškintume visa kita, kas žinoma tik jai. Nei kitą nei dar kelias sekančias dienas nesulaukiu jokio skambučio. Tiesą sakant visa tai paskęsta kasdienybės rūpesčiuose, todėl apie alavijo sultis prisimenu jau tik vakare. Tačiau praėjus bene savaitei pagaliau paskambinu Danguolės telefonu. Prisistatinėti ilgai nereikia, mano problema darbuotojai žinoma. Išgirstu, kad mano pateiktas faktas jau patikrintas. Nupirktas analogiškas butelaitis ir atlikta patikra. Tik va, Maxima man nesiruošia grąžinti pinigų, nes ten viskas tvarkoje. Pasidomiu kas tvarkoje ir man paaiškinama, kad pakėlus dokumentus rasti visi važtaraščiai, taigi Aloe Vero gautas legaliai. Be to, įskaičiuoti visi privalomi mokesčiai, tame tarpe ir PVM.
Sakykite ką norite, bet ir Jus, neabejoju, suglumintų tokia įvykių eiga. Todėl nei šiokiu, nei tokiu balsu teiraujuosi:
– Atleiskite, ar Maisto ir veterinarijos tarnyba dabar sprendžia ekonominius klausimus? Aš gi kreipiausi ne į Ekonominių nusikaltimų tarnybą ar kokią STT. Vietoje sulčių aš gavau vandenį, neaišku net ar geriamą ar iš balos, todėl prašiau Jūsų tarnybos ištirti šio skysčio turinį.
– Jūs norite, kad atliktumėme analizę? – nustemba Danguolė. – Tačiau žinokite tai atliekama tik Vilniuje. Jei mes siųsime į Vilnių, tai užtruks ir atsakymą jums galėsime pateikti tik po 7 dienų. Ar jus tai tenkina?
Sulaukusi mano patikinimo, kad manęs laikas nespaudžia ji pažada išsiųsti mėginį tyrimams ir mūsų pokalbis tuo tarpu baigėsi. Man ir vėl pažadama po savaitės paskambinti. Laukiu kiek ilgiau ir nesulaukęs jokio dėmesio, užsuku jau antrą kartą pas Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką R.Kliučinską. Jis Vilniuje, paaiškina kabinete buvusi darbuotoja ir sužinojusi ko atėjau, nuveda mane vėl į tą patį kabinetą, kuriame pirmąjį kartą daviau parodymus. Šiandiena čia sėdi pusamžis vyriškis – Maisto skyriaus vedėjas veterinarijos inspektorius P.Tarvydas. Pavardė girdėta iš žiniatiekos, tačiau matau jį lyg ir pirmą kartą. Išklausęs mano pateiktą problemą ir keletą pastabų dėl skyriaus darbuotojų neveiklumo, jis pasisako neseniai grįžęs iš atostogų, todėl ne viską suspėjęs dar sužiūrėti. Suprantama. Tačiau pareplikuoju, kad darniame kolektyve darbuotojai gerai dirba ir nesant vadovui. Vis tik atmosfera maloni, nes ponas Tarvydas rodo ryžtą. Jis skambina į Vilnių, minėtai Danguolei, į Maximą, kalbasi, aiškinasi ir pasibaigus situacijos „apžvalgai“ pareiškia, kad tyrimas negalimas, nes mėginį atnešiau aš – privatus asmuo. Tačiau stengiasi ir pradžiuginti žinia – vilniečiai taip pat tyrė situaciją Vilniaus Maximose ir rado ženklinimo pažeidimų. Dabar Maximai gręsia bauda iki 700 lt. Į tai atsakau, kad man telefonu D.Grigalevičienė pranešė, kad tarnyba jau yra paėmusi mėginį, tad mano privatumo kliūtis jau pašalinta.
Tačiau ir vėl pasijuntu keistai. Aiškinu gerbiamam Tarvydui, kad neturiu tikslo nubausti Maximą už kažkokius tai ženklinimo pažeidimus, kad tai jau jų reikalas, kuris manęs visai nedžiugina, kad į jų tarnybą atėjau net ne dėl savo pinigų atgavimo, o paprasčiausiai esu pasipiktinęs, kad taip mulkinami žmonės. Ir, kad manau, kad mano šis pasiryžimas kada nors geru bumerangu sugrįš pas mane – ten kur gal būt dar kartą slypėtų prekių kokybės klasta, ją bus pašalinęs kitas, kokybei atsidavęs žmogus. Garsiai pasamprotauju, kad šiuo atveju VP Market atstovai, ko gero, visai niekuo dėti, nes plastikinis indas su vandeniu buvo deramai užklijuotas, todėl mano privati išvada, kad kaltininkas yra kažkas iš firmos gamintojos, o Maxima kalta tik tiek, kad maisto papildus [kas vėliau imta įrodinėti, nors etiketėje pirmoje eilutėje parašyta – Sultys, 99,8%] pardavinėja šalia maisto produktų, nesuteikdama informacijos, kad tai tikrumoje ne sultys, o tarsi medikamentas. Paaiškinu ir, kad puikiai žinau kokiais keliais, be didesnių problemų, galėčiau atgauti savo įmokėtus pinigus, jei mano tikslas tebūtų toks „kuklus“.
Pokalbis vis tik vyksta sklandžiai ir savitarpio supratimo aplinkoje. Įsitikinęs, kad ieškau ne vien prarastų pinigų ir, kad kokybės tyrimui nebėra kliūčių, vedėjas pažada, kad tyrimas Vilniuje bus pradėtas. Maloniai atsisveikiname, o man eilinį kartą pažadama, kad už savaitės laiko būsiu informuotas apie tyrimo rezultatus.
Šį kartą savaitės laukti nereikėjo. Gal už valandos laiko, sulaukiau guvaus vedėjo balso ragelyje. Man pranešta, kad tiekimu į Maximą užsiima firma „Gelsva“ ir ji ką tik sutiko man grąžinti mano įmokėtus pinigus.(!) Pasirodo nebuvau gerai suprastas, todėl kartoju tą patį dar kartą – laukiu tyrimo, o apie pinigus kalba bus vėliau. Kokios abejonės dėl pinigų atgavimo, kai bus įrodyta, kad man parduotas vanduo. Kiek dvejojančiu balsu vedėjas man paaiškina, kad toks tyrimas valstybei kainuos apie 500 lt. ir jei paaiškės, kad čia vis tik sultys, aš pinigų nebeatgausiu niekada. Juokas pro ašaras – pasiteirauju ar jam, patyrusiam darbuotojui gali kiti dar abejonių, kad tai ne vanduo? Ir replikuoju, kad man vandenį pigiau būtų nusipirkti bažnyčioje. Nors nesu bandęs, bet manau, kad visą kibirą šventinto vandens ten galėčiau gauti tris kartus pigiau. 
Daugiau skambučių nebesulaukiau, nors praėjo dar bene 10 dienų. Į Hypermaximą, kaip ir anksčiau, užeinu gana dažnai. Dar užvakar, rugsėjo 21 dieną, tose pačiose lentynose, kaip niekur nieko savo išvaizda puikavosi Aloe Prima Vera alavijo vanduo. Todėl jau net nustebau, kai rugsėjo 22 dienos vakare pamačiau priešingą vaizdą – mane vis dar dominančios prekės staiga nebėra. Smalsumo vedinas nueinu iki administratorės ir, kiek apsimetęs paklausiu – gal galite pasakyti ar jau pasibaigė „Aloe Prima Vera“ sultys? Administratorė tokių nelabai net žino, todėl skambina kažkam „gilyn“. Iš ten ateina žinia, kad neaišku kada ir ar bendrai bus tų sulčių. Kažkas davęs komandą jas visas išimti iš prekybos…

Ką gi, akivaizdu, kad tyrimas pagaliau atliktas. Tam prireikė net daugiau nei mėnesio laiko. Ir ne tik laiko prireikė. Prireikė ir pademonstruoti geležinę kantrybę bei atkaklumą. Vardan savęs ir vardan kitų žmonių. Grįžinėjau iš Maximos, o mintyse vis iškildavo klausimas – nejaugi Lietuvoje jau visi praradę bet kokią viltį? Gi negali būti, kad tik aš vienas pirkau vandenį. Negi kiti, patyrę pasityčiojančią apgaulę, tuoj pat nuleidžia rankas? Ir ko verta valstybė, kurioje tie, kam patikėta maisto kontrolė, tarsi uola priaugę prie savo kėdžių ir niekaip net nebando atlikti, regis vienos svarbiausių pareigų – užtikrinti, kad mes valgome tai, kas yra maistinga, sveika ir higieniška.

Comments (12) »