Archive for Mūsų perspektyva

Aptikau seną įdomų straipsnį: “Apie NANO­moks­lą ir NANO­tech­no­lo­gi­ją“


Gediminas ZEMLICKAS – mano jaunystės atsitiktinė pažintis. Tačiau ne vienadienė. Taip jau sutapo, kad būdamas dar visai vaikėzas, po I kurso Politechnikos institute baigimo. sumaniau išvažiuoti į Palangą ir ten kur nors įsidarbinti visai vasarai. Kadangi jau turėjau šiokius tokius pradmenis turizme, užsukau į Palangos turistinę bazę, kurios direktorius Valenta [vardo nebepamenu] mane mielai priėmė: suteikė gyvenamą plotą ir nemokamą maitinimą turistų valgykloje. Tik darbo gauti dar buvo per anksti, nes atvykau gegužės paskutinėmis dienomis. Tad taręs man – “Jei nori – nemokamai gyvenk ir valgyk, o atlyginimą pradėsi gauti tik po savaitės. Tada jau turėsiu etatą. Gali dar pabandyti pas Paulių į Ekskursijų biurą: jo durys kitoje koridoriaus pusėje“, – išlydėjo iš savo kabineto. Įsidarbinau ir pas direktorių Paulių, o jis, savo ruožtu man davė antrą gyvenamą patalpą – pas tuometinį vyr metodininką Liachovičių, kuris nuomavo savo kambarius ekskursijų biurui. Jaunam studentėliui tiesiog svaiginama prabanga Palangoje turėti dvi gyvenamas patalpas. Nesvarbu, kad laikinas… Na, o Liachovičiaus bute apsigyvenau ne vienas. Ten jau gyveno Vilniaus Ekskursijų biuro vadovas, kaip ir aš vasarai atvykęs padirbėti Palangoje. Vyresnis už mane buvo, bet pabendrauti man su juo visai patikdavo. Vėliau sužinojau – tai Gediminas Zemlickas.

Prabėgus 40 metų nuo tų dienų, man labai miela, nors tik virtualiai, vis tik sutikti savo jaunų dienų kolegą Gediminą. Atsitiktinai pasiknaisiojęs internete, radau ir jo intriguojantį interviu, kurį žemiau perspausdinu.

                                                                                    Romualdas MATELIS

Lie­tu­vos moks­lo pri­ori­te­tų są­ra­še at­si­ra­dus na­no­tech­no­lo­gi­jai, dė­me­sys šiai ty­ri­mų kryp­čiai smar­kiai iš­au­go. Nau­jo­ji są­vo­ka taip spar­čiai ir taip už­tik­rin­tai įsi­tvir­ti­no mū­sų moks­li­nin­kų žo­dy­ne, kad jau da­bar be jos sun­ku įsi­vaiz­duo­ti mū­sų kon­fe­ren­ci­jas, se­mi­na­rus ir ki­tus moks­lo žmo­nių su­bu­vi­mus. Sa­vo­tiš­kas ben­dra­min­čių (kar­tais gal vei­kiau ta­ria­mų, ne­gu iš tik­ro esa­mų) slap­ta­žo­dis, tar­si koks ge­ro to­no po­žy­mis. Ta­čiau jei­gu ryž­tu­mės pa­klaus­ti mū­sų moks­lo vy­rų, kas yra to­ji vis pla­čiau links­niuo­ja­ma na­no­tech­no­lo­gi­ja, tai at­sa­ky­mų tik­riau­siai tu­rė­tu­me tiek pat, kiek bū­tų ir į šį klau­si­mą at­sa­kiu­sių­jų.

Tam tik­ras ne­su­si­kal­bė­ji­mas ir pa­ska­ti­no į ,,Moks­lo Lie­tu­vos“ re­dak­ci­ją prie ap­skri­to­jo sta­lo pa­si­kvies­ti kai ku­riuos na­no­tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je dir­ban­čius moks­li­nin­kus. Tai­gi apie na­no­moks­lą ir na­no­tech­no­lo­gi­jas sa­vo min­tis dės­to, o vė­liau pra­de­da ir dis­ku­tuo­ti Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Mik­ro­sis­te­mų ir na­no­tech­no­lo­gi­jos ty­ri­mų cen­tro va­do­vas prof. Va­len­ti­nas Snit­ka, Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius prof. Ste­po­nas Aš­mon­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Bio­fo­to­ni­kos ir la­ze­rių ty­ri­mo cen­tro prof. Ri­čar­das Ro­toms­kis bei Te­ori­nės fi­zi­kos ir ast­ro­no­mi­jos ins­ti­tu­to vy­res­ny­sis moks­li­nis ben­dra­dar­bis dr. Ar­vy­das Ta­mu­lis. Re­dak­ci­jos sve­čius kal­bi­no Ge­di­mi­nas Zem­lic­kas.

Ar­tė­ja­me prie sin­gu­lia­ri­nio taš­ko

ML. Ger­bia­mie­ji ko­le­gos tik­riau­siai ne­pri­eš­ta­raus ir „Moks­lo Lie­tu­vos“ skai­ty­to­jams bent trumpai pri­mins na­no­tech­no­lo­gi­jos at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją. Pas­ta­ruo­ju me­tu šis žo­dis ta­po la­bai po­pu­lia­rus (gal tai su­si­ję su ES Penk­tą­ja ben­drą­ja pro­gra­ma, ku­rios vie­nas pri­ori­te­tų yra na­no­tech­no­lo­gi­ja, be­je, ta­pu­si ir Lie­tu­vos moks­lo pri­ori­te­tu), ta­čiau nuo daž­no vie­nos ar ki­tos są­vo­kos kar­to­ji­mo ji ne­tam­pa aiš­kes­nė ar su­pran­ta­mes­nė, drįs­tu pa­sa­ky­ti, di­džiai da­liai mū­sų žmo­nių, net ir moks­lo ben­druo­me­nės at­sto­vų. Tad gal gerb. prof. V. Snit­ka ir ga­lė­tų šią pa­slau­gą mū­sų skai­ty­to­jams pa­da­ry­ti?

V. Snit­ka. Iš tik­rų­jų są­vo­kos na­no­tech­no­lo­gi­ja po­pu­lia­ru­mas ir daž­nas kar­to­ji­mas ma­ne net ir ste­bi­na: ši­taip leng­vai vi­suo­me­nė, net ir Lie­tu­vos, pri­ėmė šį tarp­tau­ti­nį žo­dį. Dar 1991 m. pra­dė­jus man va­do­vau­ti „Vib­ro­tech­ni­kos“ moks­li­niam cen­trui, mes Kau­ne pra­dė­jo­me plėtoti mik­ro­sis­te­mų tech­no­lo­gi­jos dar­bus ir pa­si­rin­ko­me kaip pri­ori­te­ti­nę kryp­tį, ta­čiau per vi­są šį de­šimt­me­tį są­vo­ka mik­ro­sis­te­mų tech­no­lo­gi­jos la­bai sun­kiai įsit­vir­ti­na. 0 juk per tą lai­ką šie ty­ri­mai jau per­ei­na į pra­mo­nės sri­tį, po pir­mo­jo eta­po (fun­da­men­ti­nių ir tai­ko­mų­jų ty­ri­mų) jau pra­si­dė­jo ko­mer­cia­li­za­ci­jos bu­mas ir pra­mo­nės au­gi­mas. Ir vis tik Lie­tu­vo­je ši są­vo­ka ne itin daug ką sa­ko mū­sų žmo­nėms, ne­la­bai pri­gy­ja ir Va­ka­ruo­se. O na­no­tech­no­lo­gi­ja, ku­rios di­džiuo­sius lai­mė­ji­mus te­ga­li­me įž­velg­ti at­ei­ty­je, mū­sų žmo­nių bu­vo pri­im­ta la­bai leng­vai.

ML. Tai kur čia šuo pa­kas­tas? No­ras pri­siš­lie­ti prie mo­der­nios ty­ri­mų sri­ties? Vie­na iš po­pu­liz­mo moks­le for­mų?

V. Snit­ka. Taip, ma­nau, kad tai iš tik­rų­jų yra tam tik­ros Lie­tu­vos moks­li­nin­kų da­lies po­zi­ci­ja, ta­čiau, pla­čiau kal­bant, šak­nys vei­kiau­siai gi­les­nės ir galbūt mes jų dar ne­su­vo­kia­me. Da­bar­ti­nė­se tech­no­lo­gi­jo­se ir vi­suo­me­nės evo­liu­ci­jo­je daug žen­klų ro­do, kad ar­tė­ja­me prie va­di­na­mo­jo sin­gu­lia­ri­nio taš­ko. Pa­gal Mu­ro (Mo­o­re) dės­nį maž­daug 2015 m. tu­rė­tų bū­ti  pa­siek­ta da­bar­ti­nės elek­tro­ni­kos tech­no­lo­gi­jos ga­li­my­bių ri­ba, ka­da 1 ato­mas bus pa­nau­do­ja­mas 1 bi­to in­for­ma­ci­jai už­ra­šy­ti ir to­les­nė mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja taps ne­įma­no­ma ar­ba to­kia bran­gi, kad ne­bus pra­smės ją nau­do­ti.

ML. O kas to­liau? Gal ne­tra­di­ci­nės tech­no­lo­gi­jos pa­dės įsi­sa­vin­ti ir sri­tį, ku­ri šian­dien at­ro­do kaip mū­sų tech­no­lo­gi­jos ga­li­my­bių ri­ba?

V. Snit­ka. Nag­ri­nė­da­mi in­te­rne­to plėt­ros tem­pus, gau­tu­me prie­šin­gą krei­vę: ji ky­la la­bai stai­giai aukš­tyn, bet jei­gu ir to­liau ta krei­vė augs tuo pa­čiu pa­grei­čiu, tai apie 2015 m.  tu­rės pa­siek­ti be­ga­ly­bę. Tai ne­įma­no­ma, va­di­na­si, kaž­kas ne taip mū­sų ana­li­zė­je. Tech­no­lo­gi­jų ir so­cia­li­nių pro­ce­sų ana­li­ti­kai ir prog­no­zuo­to­jai sa­ko, kad maž­daug apie 2015 m. lauk­ti­nas tam tik­ras vir­smas – moks­li­nio su­vo­ki­mo, so­cia­li­nis ar pan. Ga­li­mas da­ly­kas, kad kaip tik na­no­tech­no­lo­gi­jos tuo me­tu ir vai­dins ypa­tin­gą vaid­me­nį. Štai ko­dėl jau da­bar na­no­tech­no­lo­gi­jos po­rei­kis ir jos au­gan­tis po­pu­lia­ru­mas yra jau ne pa­vie­nių as­me­nų ir net ne at­ski­rų moks­li­nių gru­pių na­rių mąs­ty­mo iš­da­va, bet įgy­ja tam tik­ro so­cia­li­nio fe­no­me­no po­bū­dį.

Lie­tu­vo­je iš­ties daug kas ne­su­pran­ta, kur ta na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mė, nors tai ir ne­truk­do šiems vei­kė­jams drą­siai šia są­vo­ka ma­ni­pu­liuo­ti. De­šimt­me­čius dir­bę tra­di­ci­nius moks­li­nio ty­ri­mo dar­bus stai­ga kai ku­rie vei­kė­jai, ki­taip jų ne­pa­va­din­si, tuos pa­čius va­ka­rykš­čius dar­bus jau per­krikš­ti­jo į na­no­tech­no­lo­gi­ją. Kaip yra pa­sau­ly­je? Už­tek­tų pa­nag­ri­nė­ti pas­ku­ti­nių mė­ne­sių įvai­rių ša­lių moks­lo plėtros prog­no­zes, kad įsi­ti­kin­tu­me, kaip to­li šio­je sri­ty­je pa­ženg­ta į prie­kį. Min­ty­je tu­riu ne vien Eu­ro­pos Są­jun­gos Penk­tą­ją ben­drą­ją ar bū­si­mą­ją Šeš­tą­ją pro­gra­mas – tai Eu­ro­pos pro­gra­mos. JAV yra va­di­na­mo­ji B. Klin­to­no ar­ba Na­cio­na­li­nė na­no­tech­no­lo­gi­jos ini­cia­ty­va. Švei­ca­ri­ja, Is­pa­ni­ja, Olan­di­ja ir ki­tos vals­ty­bės  taip pat tu­ri ir na­no­moks­lo ar na­no­tech­no­lo­gi­jos pro­gra­mas. Tai­gi šios tech­no­lo­gi­nės kryp­ties kū­ri­mas per­žen­gia vie­no že­my­no ri­bas ir tam­pa pa­sau­li­niu pri­ori­te­tu. Jung­ti­nės Tau­tos 2001 m. spa­lį pa­skel­bė Pa­sau­lio kon­ku­ren­cin­gu­mo ata­skai­tą (World Com­pe­ti­ti­ve Re­port’ 2001), ku­rio­je vals­ty­bės su­ra­šy­tos pa­gal kon­ku­ren­cin­gu­mą. Šie­met įtrauk­ta į šią ap­žval­gą ir Ry­tų Eu­ro­pa, taip pat ir Bal­ti­jos ša­lys. Ana­li­zuo­da­mi kon­ku­ren­cin­gu­mą JT eks­per­tai ana­li­zuo­ja ir tech­no­lo­gi­jų įta­ką vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo ly­giui. Tarp svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės plėt­rai tech­no­lo­gi­jų šiuo me­tu mi­ni­mos ko­mu­ni­ka­ci­nės ir in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos. Jos la­bai svar­bios, nes for­muos vi­są in­for­ma­ci­nį pa­sau­li­nės vi­suo­me­nės  glo­ba­lų­jį tin­klą. Ant­ro­je vie­to­je įvar­din­ta bio­tech­no­lo­gi­ja ir svar­biau­sia da­lis bus ge­no­mo ir pro­te­o­mi­kos iš­šif­ruo­tos in­for­ma­ci­jos pa­nau­do­ji­mas nau­jų pro­duk­tų ga­my­bo­je. Vie­na iš nau­jų be­si­for­muo­jan­čių kryp­čių šiuo me­tu yra na­no­bio­tech­no­lo­gi­ja. Ta­čiau čia ne­be­už­teks tik bio­lo­gų ar bio­che­mi­kų pa­stan­gų. Šioms kryp­tims plėtoti tu­ri su­sivienyti ir bio­lo­gai, ir fi­zi­kai, ir in­ži­ne­ri­nių kryp­čių at­sto­vai. Tre­čio­ji, be­si­for­muo­jan­ti, tech­no­lo­gi­ja, ku­ri įvar­din­ta Jung­ti­nių Tau­tų ap­žval­go­je, yra na­no­tech­no­lo­gi­ja. Tai tech­no­lo­gi­ja, ku­rios ba­zi­niams moks­li­niams ty­ri­mams fi­nan­sa­vi­mas au­ga spar­čiau­siai ir kas­met iš­au­ga dvi­gu­bai. Ma­no­ma, kad per 10 me­tų na­no­tech­no­lo­gi­ja taps svar­bes­nė už pir­mą­sias dvi mi­nė­tas – ko­mu­ni­ka­ci­nes ir in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas bei bio­tech­no­lo­gi­ją. Pa­gal in­ves­ti­ci­jas į moks­li­nius ty­ri­mus, na­no­moks­las jau šian­dien gau­na tiek, kiek ir pir­mo­sios dvi mi­nė­tos. Prog­no­zės (re­miuo­si JT ata­skai­ta) to­kios: per 10-15 me­tų vi­sos šios trys tech­no­lo­gi­jos su­si­lies į vie­ną tech­no­lo­gi­nę kryp­tį, ku­ri pa­laips­niui pa­keis vi­sus lig­šio­li­nės ga­my­bos bū­dus, pa­sau­lio pra­mo­nė­je do­mi­nuos šių tech­no­lo­gi­jų pro­duk­tai ir jie lems vals­ty­bės kon­ku­ren­cingu­mą. Tai su­pras­da­mi mes dar 1995 m. pra­dė­jome pe­ro­rien­tuo­ti sa­vo dar­bų kryp­tis ir 1998 m. „Vib­ro­tech­ni­ka“ moks­li­nį cen­trą re­or­ga­ni­za­vome į KTU Mik­ro­sis­te­mų ir na­no­tech­no­lo­gi­jos moks­li­nį cen­trą. Kas ieš­ko pa­pil­do­mos in­for­ma­ci­jos apie na­no­tech­no­lo­gi­ją, ga­li ją ras­ti mū­sų in­ter­ne­to svetainėje http://www.mic­ro­sys.ktu.lt

Pa­sau­lis nuo ato­mų tik pra­si­de­da

ML. Li­gi šiol ma­niau, jog na­no­tech­no­lo­gi­jos – tai, ūkiš­kai ta­riant, in­ži­ne­ri­niai me­to­dai, tai­ko­mi mo­le­ku­li­niu lyg­me­niu, pa­si­tel­kiant in­for­ma­ci­nes ir ki­tas mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas.

V. Snit­ka. Pa­ste­bė­ji­mas ga­na tei­sin­gas, ta­čiau svar­bu suvokti na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mę. Na­no­tech­no­lo­gi­jų es­mė Lie­tu­vo­je daž­nai klai­din­gai su­pran­ta­ma. Is­to­riš­kai žvel­giant, na­no­tech­no­lo­gi­ja pra­si­dė­jo nuo gar­sio­sios JAV fi­zi­ko Ri­čar­do Fi­lip­so Fein­me­no (Fe­yn­man) pa­skai­tos Kal­tek­se, JAV, be­ne 1982 m. Ta­čiau gal tik ke­lių žmo­nių gal­vo­se ru­se­no su­pra­ti­mas, jog ato­mais pa­sau­lis ne­si­bai­gia. Prie­šin­gai – jis nuo ato­mų tik pra­si­de­da.

1985 m. Švei­ca­ri­jo­je IBM la­bo­ra­to­ri­jo­je bu­vo pa­ga­min­ti va­di­na­mi ske­nuo­jan­tis tu­ne­li­nis ir vė­liau ato­mi­nės jė­gos mik­ro­sko­pai, ku­rie iki šiol yra vie­ni iš pa­grin­di­nių in­stru­men­tų na­no­moks­le ir na­no­tech­no­lo­gi­jo­se. Ta­čiau pa­sau­li­nei na­no­tech­no­lo­gi­jos plėt­rai la­bia svar­būs taip pat bu­vo Eri­ko Dreks­le­rio (E. Drex­ler) te­ori­niai dar­bai ir na­no­tech­no­lo­gi­jos pa­grin­di­mas, ku­riuos jis iš­dės­tė sa­vo kny­go­se: „Kū­ry­bos va­rik­liai“, iš­leis­to­je 1986 m., na­no­sis­te­moms skir­to­je kny­go­je „Na­no­sis­te­mos“, iš­leis­to­je 1991 m. Jo­je ir bu­vo pa­teik­ti sa­ve at­ga­mi­nan­čių mo­le­ku­li­nių ma­ši­nų pa­grin­dai, ku­rių es­mė štai ko­kia: rei­kia su­kur­ti asem­ble­rį, t. y . mo­le­ku­li­nį dirb­ti­nį pa­da­rą ar­ba, ki­taip sa­kant, mi­ni­ma­lią ma­ši­ną (ląs­te­lės ar bak­te­ri­jos ti­po ma­ši­ną), o vi­sa ki­ta for­muo­sis sa­vai­me, kaip da­bar sa­vai­me for­muo­ja­si gy­vo­ji gam­ta. Ta­da tie asem­ble­riai sa­vai­me su­si­rinks į su­dė­tin­ges­nę ma­ši­ną, or­ga­ni­zuos ki­tas su­dė­tin­gas sis­te­mas, ma­ši­nas, ga­my­bą ir t. t. Ši Dreks­le­rio kryp­tis bu­vo pa­va­din­ta mo­le­ku­li­ne na­no­tech­no­lo­gi­ja. Šiuo me­tu mo­le­ku­li­nės na­no­tech­no­lo­gi­jos kryp­tis ge­ro­kai pra­plės­ta, pa­si­kei­tė jos su­pra­ti­mas. Ji su­pran­ta­ma kaip che­mi­jos, bio­che­mi­jos ir bio­tech­no­lo­gi­jos pa­grin­du ku­ria­mos di­de­lės sis­te­mos, ku­rio­se sis­te­mų kūri­mo pro­ce­sas yra orien­tuo­tas nuo at­ski­rų ato­mų mo­le­ku­lių sin­te­zės link  ir nuo mo­le­ku­lių prie sa­ve or­ga­ni­zuo­jan­čių an­sam­blių ir sis­te­mų. Šia kryp­ti­mi yra plėtojama mo­le­ku­li­nė elek­tro­ni­ka, ku­ria­mos na­no­ma­ši­nos. Tai kryp­tis iš apa­čios į vir­šų.

Ki­ta kryp­tis (apie ją daž­niau­siai ir kal­ba­ma Lie­tu­vo­je, bet jos reikš­mė na­no­tech­no­lo­gi­jo­je gal tik pra­de­da ryš­kė­ti) – tai to­les­nė mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja, pro­ce­sas, bū­din­gas žmo­ni­jos tech­no­lo­gi­nei evo­liu­ci­jai: nuo ak­mens kir­vu­ko, ge­le­žies ga­mi­nių iki elek­tro­ni­kos, mik­ro­elek­tro­ni­kos, mik­ro­sis­te­mų. Mik­ro­sis­te­mos da­bar ir su­da­ro nau­ją in­stru­men­ti­nę ba­zę, ku­ri vei­kiau­siai ir tar­naus na­no­tech­no­lo­gi­jai kaip in­stru­men­ti­nė ba­zė.

Iš­kart no­rė­čiau pa­brėž­ti, kad na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mė nė­ra mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja. Prie­šin­gai, iš ma­žų da­ri­nių, iš ato­mų ir mo­le­ku­lių, juos dė­lio­jant ar lei­džiant pa­tiems su­sior­ga­ni­zuo­ti, kaip da­bar ir da­ro prof. R. Ro­toms­kio gru­pė, su ku­ria mes ben­dra­dar­biau­ja­me, pa­vyks­ta su­dė­lio­ti di­džiu­les sis­te­mas. Ga­lu­ti­nis tiks­las – iš­mok­ti da­ry­ti taip, kaip gam­ta da­ro, kad pa­čios ląs­te­lės, pra­de­dant ka­mie­ni­nė­mis ląs­te­lė­mis, or­ga­ni­zuo­tų­si į or­ga­niz­mą. Vie­ną die­ną  ka­mie­ni­nio ti­po ląs­te­les gal­būt pa­vyks su­sin­te­tin­ti nau­do­jant na­no­tech­no­lo­gi­nius me­to­dus, o in­for­ma­ci­ja galbūt tam bus ima­ma iš ge­no­mo. To­kiai ga­my­bai rei­ka­lin­gas vi­siš­kai ki­tas pa­sau­lio su­vo­ki­mas ir nau­ja fi­lo­so­fi­ja, trak­to­ris­tai ne­ga­li bū­ti na­no­tech­no­lo­gi­jos spe­cia­lis­tai. Kai sa­kau trak­to­ris­tai, tai tu­riu min­ty­je de­ter­mi­nis­tus, kla­si­ki­nės me­cha­ni­kos pa­sau­lio su­vo­ki­mo at­sto­vus, ku­rie pa­sau­lį ma­to nuo Niu­to­no me­cha­ni­kos ar De­kar­to sis­te­mos at­spir­ties taš­ko. Gy­vo­jo­je gam­to­je nė­ra De­kar­to ko­or­di­na­čių sis­te­mos. Gam­to­je vei­kia frak­ta­lų ti­po struk­tū­ros, cha­o­so te­ori­ja ir sa­ve or­ga­ni­zuo­jan­čios sis­te­mos. Štai čia yra na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mė. Ko ge­ro, šian­dien kal­bė­ti apie na­no­tech­no­lo­gi­jas gal net per anks­ti. La­biau ver­tė­tų kal­bė­ti apie na­no­moks­lą ir ži­nių ba­zę, ku­rią rei­kė­tų su­kur­ti, kad bū­tų ga­li­ma kur­ti na­no­tech­no­lo­gi­jas. Da­bar pa­sau­ly­je plė­to­jamos tam tik­ros kryp­tys, orien­tuo­tos į na­nost­ruk­tū­rų pa­nau­do­ji­mą, sie­kiant gau­ti prin­ci­pi­nes nau­jas me­džia­gas, ku­ria­mi kvan­ti­niai kom­piu­te­riai na­nost­ruk­tū­rų pa­grin­du ir t. t. Ta­čiau ga­lu­ti­nis na­no­tech­no­lo­gi­jos tiks­las yra mo­le­ku­li­nės ma­ši­nos. Yra 3 na­no­tech­no­lo­gi­jos kryp­tys. Pir­mo­ji – kie­to kū­no tech­no­lo­gi­ja, ku­ri tra­di­ciš­kai ėjo mi­nia­tiū­ri­za­ci­jos keliu ir šian­dien tu­ri­me kaž­ką pa­na­šaus į na­no­tech­no­lo­gi­ją, kur ban­do­ma si­li­cio ar ki­tų kie­to kū­no struk­tū­rų pa­grin­du su­kur­ti nau­jus na­no­met­ri­nio dy­džio ele­men­tus – elek­tro­ni­nius, me­cha­ni­nius.

An­tra kryp­tis taip pat iš es­mės plė­to­ja­si mi­nia­tiū­ri­za­ci­jos ke­liu: tai bio­lo­gi­ja. Pra­dė­ju­si nuo las­te­lių, bio­lo­gi­ja per­ėjo į mo­le­ku­li­nį ly­gį – DNR in­for­ma­ci­jos de­šif­ra­vi­mą, pro­tei­nų vaid­mens ir t. t. ty­ri­mą.

Tre­čio­ji kryp­tis – che­mi­jos ša­ka, ku­ri ėjo at­virkš­tiniu ke­liu, pra­dė­ju­si nuo ato­mų, che­mi­ja per­ėjo prie mak­ro­mo­le­ku­lių, su­pra­mo­le­ku­li­nės che­mi­jos ir kom­plek­sų. Šios kryp­tys, ku­rių dvi plėtojosi „iš vir­šaus į apačią“ ir vie­na „iš apa­čios į viršų“ šian­dien jun­gia­si į vie­ną vi­su­mą, o tai ir tu­rė­tų su­da­ry­ti na­no­tech­no­lo­gi­jos es­mę. Tai bus nau­jos ga­my­bos pa­grin­das ir nau­jo ti­po ga­my­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Fak­tiš­kai ei­na­ma gam­tos „ga­my­bos pro­ce­sų“ imi­ta­vi­mo ke­liu.

O ką na­no­tech­no­lo­gi­jo­je da­ro fi­zi­kai?

ML. Prof. V. Snit­ka pa­tei­kė ga­na bau­gi­nan­čias na­no­tech­no­lo­gi­jos at­ei­ties per­spek­ty­vas, ka­dan­gi šia­me pa­sa­ko­ji­me tar­si at­gy­ja moks­lo fan­tas­tų su­kur­tie­ji pa­sau­liai, ku­riuo­se žmo­gui gy­ven­ti ne itin jau­ku. Kas bus,  jei­gu su­lauk­si­me me­to, kai tech­no­lo­gi­jų su­kur­ti pa­da­rai pra­dės sa­va­ran­kiš­kai dau­gin­tis, or­ga­ni­zuo­tis, ir dar už­si­ims ne­ži­nia ko­kia ga­my­ba. Žmo­gus taps vi­siš­kai ne­bū­ti­nas, o gal dar truk­dys monst­rams vyk­dy­ti sa­vo sa­vior­ga­ni­za­ci­jos pro­gra­mą, ne­ži­nia ko­kiems tiks­lams duo­tą.

lo­giau­sia, jei­gu pro­gra­mos stab­džiai ne­su­veiks ir tie monst­rai ir į sa­vo kū­rė­jus su­re­a­guos vien kaip į kliu­vi­nį, ku­rį bū­ti­na pa­ša­lin­ti, jei­gu no­ri iš­lik­ti. Ti­kiuo­si, tų pra­na­šiš­kų ir apo­ka­lip­si­nių lai­kų ne­su­lauk­ti, bet mū­sų vai­kų ir jų pa­li­kuo­nių gai­la.

Be­je, iš prof. V. Snit­kos įžan­gos žo­džio ne­la­bai su­pra­tau, ką na­no­tech­no­lo­gi­jo­je da­rys fi­zi­kai. Ne­jau­gi bus tik che­mi­kų ir bio­che­mi­kų pa­gal­bi­nin­kai? Lai­mei, čia tu­ri­me Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rių prof. Ste­po­ną Aš­mon­tą, ku­ris mums ir pa­aiš­kins, ką na­no­tech­no­lo­gi­jo­je jau šian­dien da­ro Lie­tu­vos fi­zi­kai.

S. Aš­mon­tas. Fi­zi­kams, kaip ir dau­ge­liui tiks­lių­jų moks­lų at­sto­vų, na­no­tech­no­lo­gi­jos ter­mi­nas yra la­bai pri­im­ti­nas, nes 15 ar 20 me­tų prie šios sri­ties bent jau mū­sų pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kai la­bai sėk­min­gai ar­tė­jo.

ML. Ne­jau­gi ko­ne nuo R. F. Fein­me­no ir Dreks­le­rio dar­bų ir pra­si­dė­jo na­no­tech­no­lo­gi­ja? Ar iš tie­sų bu­vo me­tas, kai mū­sų fi­zi­kai dir­bo, kaip sa­ko­ma, prie­ša­ki­nė­se šio moks­lo po­zi­ci­jo­se? Ma­nau, mū­sų skai­ty­to­jams įdo­mu ži­no­ti.

S. Aš­mon­tas. Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai ti­ria kie­to kū­no są­vei­kas su įvai­rio­mis spin­du­liuo­tė­mis. XX a. pa­grin­di­nės ty­ri­nė­ji­mų kryp­tys bu­vo mik­ro­elekt­ro­ni­ka – pus­lai­di­nin­kių ir ki­tų įtai­sų – mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja. Kuo ma­žes­ni at­stu­mai, tuo di­des­nė tų įtai­sų vei­ki­mo spar­ta. Pvz., ku­riant tran­zis­to­rius, bu­vo ma­ži­na­mi ba­zės dy­džiai, elek­tro­nas ar sky­lė grei­čiau tą at­stu­mą įvei­kia, to­dėl tran­zis­to­rius ga­li stip­rin­ti aukš­tes­nį daž­nį ir t. t.

Bet jau 1990 m. fi­zi­kai įsi­ti­ki­no, kad ne­iš­ven­gia­mai ar­tė­ja lai­kas, kai bus pa­siek­ta fi­zi­ki­nė ri­ba, kai to­les­nė mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja taps ne­įma­no­ma. Jei­gu tran­zis­to­riu­je bus trys ato­mi­niai sluoks­niai, o lais­vų­jų krū­vi­nin­kų kon­cen­tra­ci­ja tu­rės bū­ti apie 1016 cm-3, tai vi­sa­me sluoks­ny­je ga­li ne­lik­ti nė vie­no lais­vo elek­tro­no. Tū­ris ga­li bū­ti toks ma­žas, kad jau ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, ar jis le­gi­ruo­tas, ar ne, kai krū­vi­nin­kų kon­cen­tra­ci­jos yra ne­di­de­lės.

Žo­džiu, įsi­ti­kin­ta, kad to­liau ma­žin­ti pus­lai­di­nin­ki­nius įtai­sus jau be­veik ne­įma­no­ma. Jei ši­taip ir to­liau bū­tų dirb­ta, tai tran­zis­to­rių mi­nia­tiū­ri­za­ci­ja bū­tų pa­si­bai­gu­si  maž­daug apie 2005­2010 me­tus.

Ta­čiau jei­gu pri­si­min­tu­me kad ir ne­to­li­mos pra­ei­ties prog­no­zes apie la­ze­ri­nių švie­sos im­pul­sų trum­pi­ni­mą, tai įsi­ti­kin­tu­me, jog nuo prog­no­zių pra­de­da­ma nu­kryp­ti, jau ne taip spar­čiai prie tos ri­bos ar­tė­ja­ma, to­dėl jau su­ta­ria­ma, kad ir mi­nia­tiū­ri­za­ci­jos to­les­nės prog­no­zės nė­ra vi­siš­kai tei­sin­gos.

ML. Ko ta­da ver­tos prog­no­zės, jei­gu nepa­si­tvir­ti­na?

S. Aš­mon­tas. Ma­to­te, kai pra­de­da­ma kur­ti ir ga­min­ti la­bai ma­žų dy­džių įtai­sus, tai jau ten­ka iš­mok­ti da­ry­ti ato­mų ir mo­le­ku­lių dy­džio struk­tū­ras.

R. Ro­toms­kis. Jei­gu tu­ri­me mak­ro­sis­te­mą, tai ji pa­klūs­ta vie­niems, o mi­nia­tiū­ri­niai įtai­sai pa­val­dūs ki­tiems dės­nin­gu­mams. Jei­gu tu­ri­me auk­si­nę vie­le­lę, tai jos sa­vy­bės yra vie­no­kios, ta­čiau jei­gu tu­ri­te tik 500 ato­mų auk­si­nę vie­le­lę, jos sa­vy­bės ap­ra­šo­mos jau re­mian­tis vi­sai ki­ta fi­zi­ka. Ir ši­tai at­ve­ria nau­jas ga­li­my­bes.

ML. Su­pran­tu, jog tai me­džia­go­ty­ros sri­ties, kur dir­ba prof. S. Aš­mon­to va­do­vau­ja­mi Pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kos ins­ti­tu­to dar­buo­to­jai, di­de­lis pri­va­lu­mas. Tik­riau­siai tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie prof. R. Ro­toms­kio bio­fo­to­ni­kos ty­ri­nė­ji­mus. Ne­tie­si­nių reiš­ki­nių fi­zi­ka at­ve­ria dau­gy­bę nau­jų ga­li­my­bių ty­ri­nė­to­jams.

S. Aš­mon­tas. 2000 m. No­be­lio pre­mi­jos lau­re­a­tai fi­zi­kos sri­ty­je dar 1970 m. pa­siū­lė kur­ti pus­lai­di­nin­kių he­te­rost­ruk­tū­ras iš skir­tin­gų ato­mų ir taip pa­vy­ko gau­ti dirb­ti­nes me­džia­gas. Iš pus­lai­di­nin­kių, me­ta­lų ir jų mi­ši­nių pa­vy­ko gau­ti he­te­ro­la­ze­rius, tran­zis­to­rius su he­te­ro­san­dū­ro­mis ir pan. Dar­bas ga­lop bu­vo įver­tin­tas No­be­lio pre­mi­ja.

Ta­čiau no­riu at­kreip­ti dė­me­sį štai į ką: kai iš mik­ro­elek­tro­ni­kos per­ei­na­me į na­no­e­lek­tro­ni­ką, t. y. iš mik­ro­mat­me­nų į na­no­mat­me­nis, iš es­mės kei­čia­si fi­zi­ki­nės me­džia­gų sa­vy­bės – į tai ir at­krei­pė dė­me­sį prof. R. Ro­toms­kis.

ML. Tad gal čia, kur tos sa­vy­bės kei­čia­si, kur pra­de­da ga­lio­ti ki­tos fi­zi­kos dės­nin­gu­mai, ir pra­si­de­da na­no­moks­las?

S. Aš­mon­tas. Sri­ty­je, ku­rio­je man ten­ka dirb­ti, ta pa­ti di­de­lio ir ma­žo tū­rio me­džia­ga aki­vaiz­džiai kei­čia sa­vo sa­vy­bes. Net ir mū­sų 1977 m. už­re­gist­ruo­tas at­ra­di­mas (Ste­po­no Aš­mon­to, Ju­ro Po­že­los ir Kon­stan­ti­no Rep­šo at­ra­di­mas apie elek­tro­va­ros jė­gos ir lai­du­mo asi­met­ri­jos su­si­da­ry­mą vie­na­ly­čia­me izot­ro­pi­nia­me pus­lai­di­nin­ky­je – G. Z. past.), kai vie­na­ly­tis pus­lai­di­nin­kis pra­de­da ly­gin­ti kin­ta­mą sro­vę. Jei­gu su­da­ro­ma asi­met­ri­nė for­ma, tai, pa­si­ro­do, tu­rint pus­lai­di­nin­kį ma­žų dy­džių ne­be­rei­kia nė p-n san­dū­ros, nes vien dėl ge­o­met­ri­nių me­džia­gos sa­vy­bių ga­li­ma gau­ti la­bai įdo­mius fi­zi­ki­nius efek­tus.

ML. Ta­čiau net ir ga­vę pir­mo­jo Lie­tu­vos moks­lo is­to­ri­jo­je at­ra­di­mo lau­re­a­tų var­dus Jūs sa­vo efek­to vi­sai ne­va­di­no­te na­no­tech­no­lo­gi­jos reiš­ki­niu?

S. Aš­mon­tas. Ter­mi­no na­no­tech­no­lo­gi­ja ne­bu­vo. Už­tat ir ga­vo­me at­ra­dė­jų tei­ses, ka­dan­gi nie­kas ne­ti­kė­jo, kad ga­li bū­ti toks keis­tas efek­tas. Kai 1973 m. J. Po­že­la nu­va­žia­vo į Le­ning­ra­dą (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas) ir Ryv­ki­no la­bo­ra­to­ri­jo­je pa­da­rė se­mi­na­rą, tai Ryv­ki­nas ka­te­go­riš­kai pa­reiš­kė: „To bū­ti ne­ga­li“. Žo­džiu, J. Po­že­lai bu­vo pa­siū­ly­ta grį­žus į Vil­nių pa­tiks­lin­ti ma­ta­vi­mo re­zul­ta­tus.

Ir vis tik mums pa­vy­ko su­da­ry­ti mo­de­lį, įro­dy­ti sa­vo tie­są ir gau­ti už tai at­ra­di­mą. Na­nost­ruk­tū­rų pa­si­reiš­ki­mas bu­vo tiek ne­aki­vaiz­dus, ne­ti­kė­tu­mo efek­tas bu­vo la­bai di­de­lis. Tuo­me­ti­nis TSRS MA pre­zi­den­tas akad. Mstis­la­vas Kel­dy­šas krei­pė­si į MA pre­zi­diu­mo na­rius: ar ga­li štai toks vie­na­ly­čio pus­lai­di­nin­kio pa­vyz­dė­lis tu­rė­ti asi­met­ri­nę vol­tam­pe­ri­nę cha­rak­te­ris­ti­ką ir ly­gin­ti elek­tros sro­vę? Jis iš­gir­do vie­nin­gą aka­de­mi­kų at­sa­ky­mą – ne, ne­ga­li.

R. Ro­toms­kis. At­sa­kė va­do­vau­da­mie­si kla­si­ki­nės fi­zi­kos sam­pra­ta.

S. Aš­mon­tas. Iš tie­sų jei­gu rem­tu­mės kla­si­ki­niais sam­pro­ta­vi­mais, tai dau­ge­lis nau­jų reiš­ki­nių, ku­rie at­si­ran­da na­nost­ruk­tū­ro­se, sun­kiai su­vo­kia­mi. Jei­gu nau­do­si­mės kvan­ti­nės me­cha­ni­kos ga­li­my­bė­mis, tai dau­ge­lis reiš­ki­nių pa­si­ro­dys leng­vai pa­aiš­ki­na­mi. Tar­ki­me, ma­ži­nant va­di­na­mą­sias kvan­ti­nes duo­bes, elek­tro­nai pra­de­da ju­dė­ti ri­bo­to­je erd­vė­je ir už­draus­to­ji juos­ta pra­de­da di­dė­ti pro­por­cin­gai ma­žė­jan­čiam pus­lai­di­nin­ki­nio įtai­so tū­riui. Me­džia­go­je pra­de­da reikš­tis di­men­si­niai efek­tai. Pa­grin­di­niai fi­zi­ki­niai me­džia­gų pa­ra­met­rai kin­ta pri­klau­so­mai nuo to įtai­so ar ele­men­to dy­džio. Šio­mis są­ly­go­mis fi­zi­kas pir­miau­sia ga­lė­tų eks­pe­ri­men­tiš­kai iš­ma­tuo­ti ir pa­grįs­ti, kas gi vyks­ta gau­to­jo­je na­nost­ruk­tū­ro­je.

Šio straipsnio originalas paimtas iš čia: —>>Θ

Reklama

Leave a comment »

Šiandiena Vilniuje vyko profsąjungų mitingas


Šiandiena, 2011.XII.10 d. Vilniuje vyko profsąjungų mitingas. Deja, atvykome tik prieš pabaigą, todėl galimai įdomesnių momentų gal ir neužfiksavau… Tačiau man šis profsąjungų organizuotas protestas prieš tautos skurdinimo politiką, pasirodė gana pakilus.

18 nuotraukų Jūsų dėmesiui.

This slideshow requires JavaScript.

Comments (1) »

Romualdas Matelis: Lietuva – TeisMinė valstybė?


Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.

Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.

–          Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė?  – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.

Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme  pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.

Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.

Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?

Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to nėra. Daugelis bylų nusitęsia iki senaties terminų, o padavus skundą į aukštesnės instancijos teismą gali tekti laukti pradžios ilgiau negu metus laiko. Kodėl? Trūksta etatų? Patalpų? Bet gi visa tai ne iš dangaus. Tikrai ne mažas gimstamumas Lietuvoje apsprendžia teisėjų stygių. Ir abejoju ar trūksta specialistų. O etatų padidinimą išspręsti labai paprasta, tereikia tik noro. Bet gal Lietuva nenori tikro teisingumo ir tada įvairių bylų vilkinimas teikia jai vilčių, kad kažkam pritrūks kantrybės? O kažkam gal ir gyvenimo? Gal… Nežinau.

Bet žinau viena – tokia padėtis niekaip nestumia mūsų šalies teisinės valstybės link. Tikiu, kad kažkada šie klausimai taps prioritetiniais, tačiau kada tai bus? Klausimas, deja, be atsako. O kol kas negaliu savo Tėvynės vadinti Teisine valstybe. Nes savo asmeninėje praktikoje, byloje  dėl Palangos savivaldybės įstatymų nesilaikymo nuosavybės atstatymo klausimu teko bylinėtis porą metų. Vėliau metus laukti Vyriausiojo Administracinio teismo verdikto. O dabar dar 18 mėnesių tenka kovoti dėl šių teismų sprendimų įvykdymo. Jau nekalbant apie tai, kad visa tai tęsiasi net 21 metus. Ir neaišku kada bus viso to pabaiga. Manau, smulkiau apie tai parašysiu sekantį kartą.

Comments (4) »

Tautai trūksta kultūros? Blogiau, – trūksta žmogiškumo…


Šiandiena bene visi žiniatiekos kanalai pranešė – Avarijoje žuvo Seimo narys Juozas Palionis. Būsiu atviras, net pakankamai domėdamasis politika, šio žmogaus nelabai žinojau. Tylus buvo, tikriausiai. Arba tiesiog taip sutapo, kad nežinojau jo.

Bes esmė ne tame. Nors jis atstovavo Socialdemokratų partiją, apie jį gražiai atsiliepė Seimo pirmininkė, konservatorė Irena Degutienė. Nežiūrint to, kad tai gana priešiškų stovyklų atstovai. Ir tai natūralu – žmogus išėjo už ribos, kur mes dar nei vienas nesame buvę. Ir į kur nenorime patekti.

Mirusysis jau niekam nebegali būti priešu, nes jo jau nebėra. Sena, kaip pasaulis taisyklė galioja padorių žmonių sąmonėse – apie mirusį arba gerai, arba nieko. Bet… Vartau „Lietuvos ryto“ komentarus ir matau įniršusių tautos „didvyrių“ replikas. Kraupias replikas. Atsiverčiu „15 min“ laikraštį – vaizdas ne ką geresnis. Užsimaskavę anonimai, nesivargindami net susigalvoti slapyvardį, liežuviais spardo velionį. Paleisti patys šlykščiausi žodžiai, nors kažkodėl jaučiu, kad jie jo niekada nei nematę…

Nors pradžioje maniau į šį straipsneliuką sukelti rastas pačias šlykščiausias citatas, ką tik persigalvojau. To nedarysiu. Nes taip tik pradžiuginčiau tuos padugnes, kurie pašvinkusiais epitetais ir tekstais apdrabsto Anapilin išėjusį žmogų.

Baisu, kur nuėjo Lietuva? Ne, Lietuva niekur nenuėjo. Nuėjo tauta. Laimei ne visa, tačiau tokių „komentatorių“ gausa kelia šiurpulį. Gi kaip ne kaip, bet lietuviškai rašo dauguma mūsų tautiečių… Kažkas, daug neanalizuodamas pasakys – „Kultūros trūksta mums, lietuviams“. Su tuo negalima nesutikti, bet tai dar būtų lyg ir pusė bėdos. Nes visiems šiems komentatoriams trūksta ne tik kultūros, bet, kas baisiausia, – žmogiškumo. Sakykite ką norite, bet kraupūs komentarai rodo, kad šie žmogystos, jei nebijotų policijos ar tiesiog būsiančio atpildo, ko gero savo cinizmą ir sarkazmą lietų praktiškai. Ant bet ko silpnesnio. Laimei, tai tik bailiai, kurie dar vis galvoja, kad internete jie nesusekami. Laimei? Taip, laimei ir liūdesiui tuo pačiu metu…

Comments (3) »

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. I dalis. Apie elektroninį parašą


Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna. Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus. Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties. Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų. Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti. Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą. Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę. Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė – nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus. Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės. Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama. Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus? Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė. Viename Netlogo komentare kažkas parašė – visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.
Tęsinys – II dalis. Spausti čia.

Comments (3) »