Archive for rinkėjai

Šiandiena Vilniuje vyko profsąjungų mitingas


Šiandiena, 2011.XII.10 d. Vilniuje vyko profsąjungų mitingas. Deja, atvykome tik prieš pabaigą, todėl galimai įdomesnių momentų gal ir neužfiksavau… Tačiau man šis profsąjungų organizuotas protestas prieš tautos skurdinimo politiką, pasirodė gana pakilus.

18 nuotraukų Jūsų dėmesiui.

This slideshow requires JavaScript.

Reklama

Comments (1) »

R.Matelis: Rinkimai ir… klaidos juose. Manote nekaltos?


Rinkimuose į Kauno miesto tarybą kandidatuoju pirmą kartą. Šiuo kartu neanalizuosiu priežasčių kodėl man, partijos veteranui, nariui nuo pat jos įsikūrimo, suteikta tik “garbinga“ 51 pirma vieta. http://www.vrk.lt/rinkimai/409_lt/Kandidatai/Kandidatas63956/Kandidato63956Anketa.html Apie tai sekantį kartą, kai tik rasiu laiko. O dabar apie asmeninius duomenis, kuriuos į Vyriausiąją rinkimų komisiją [VRK], per savo partijos rinkimų štabą pateikia bet kuris kandidatuojantis asmuo.

Tvarka čia pakankamai paprasta. Kiekvienas kandidatas savarankiškai užpildo krūvą gautų anketų ir jas perduoda savo partijos rinkimų štabui. Anketų duomenų tikrumas paprastai tikrinamas gana paviršutiniškai, todėl netrukus VRK ima skelbti sensacijas – tas ar anas pretendentas išbraukiamas iš sąrašo, nes pateikė neteisingus duomenis – nuslėpė jį kompromituojančius duomenis. O to rezultate negausios partijos, nei trupučio neviršijusios privalomo minimumo kandidatų, gali ir visai netekti galimybės balotiruotis kažkurioje apygardoje [mieste ar rajone]. Bet tvarka tokia ir taškas – anketas pirminiame etape pildo patys pretendentai. Aš – taip pat.
Nežinau, gal kažkas savo anketas pildo ir ranka, tačiau aš to nedaręs jau bene 10 metų. Taigi, ir šį kartą visas reikiamas anketas užpildžiau wordiniame formate ir jas persiunčiau į Tvarkos ir teisingumo partijos būstinę Kaune. Čia jos kažkokiais metodais apdorojamos, apibendrinamos ir persiunčiamos į VRK, o ši, galutiniame rezultate jas atspausdina savo tinklapyje idant rinkėjai galėtų išsamiai susipažinti su kandidatų duomenimis ir to pasekoje apsispręsti už ką balsuoti. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta ir suprantama. Klaidos, jei tokios atsirastų, galėtų būti tik paties pretendento padarytos. Bet neskubėkime.
Niekada gyvenime nebuvau teistas ir tai pažymėjau savo anketoje. Anketą užpildžiau kompiuteriu ir ją išsiunčiau į partijos rinkimų štabą. Deja, visai atsitiktinai peržiūrinėjant mano anketą, kai kas iš mano artimų žmonių rado… kad aš turiu galiojantį teistumą!!! Klaida? Na pavadinkime ją taip, tačiau klaidos gali būti tik sąmoningos ir nesąmoningos. Sprendžiant iš to, kad
žodis “Neturiu“ savaime keliaudamas elektroniniu paštu niekaip negalėjo “pamesti“ dalį savęs, t.y. pirmųjų dviejų raidžių “NE“, man peršasi išvada, kad visa tai padaryta kažkieno sąmoningai… Tad tokioje tvarkoje gyvename kol kas…

Prieš 20 minučių telefonu kalbėjausi su ponu Zenonu Vaigausku, VRK vadovu. Jis patikino, kad ši situacija jau tiriama kompiuteristų ir netrukus bus pataisyta. Beje, analogišką įrašą jis jau buvo padaręs vakar vakare savo anketoje Facebook’e, netrukus po to, kai apie šią situaciją parašiau. Bet laikas bėga, o aš vis dar teistas. Ką gi, per tą laiką bent jau teoriškai aš gal netenku naujo balso. Įdomu bus pamatyti galutinį rezultatą…

Leave a comment »

Romualdas Matelis: Tikime laisve?


Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti prasmę, nes seniai žinoma, kad Gamtoje niekas be priežasties ar tikslo nevyksta. Todėl akivaizdu, kad viską ką matome aplink save, visada turi turėti loginę seką ir suprantamą paaiškinimą. Tiesa, gal ne visi mes tam skiriame savo dėmesį, tačiau jei imtume ieškoti prasmės, ją neabejotinai turėtume rasti…


Aš jau dvidešimt metų įtemptai kovoju dėl sąžiningo savo nacionalizuotos nuosavybės atstatymo, deja, teisybė sunkiai skinasi kelią per korupcijos ir NEsąžinės brūzgynus. Nežiūrint žmogui nesuvokiamai ilgo laiko šiose paieškose, aš vis dar tikiu žmonių sąžine, tikiu, kad į dabartinių apkerpėjusių valdininkų vietas netrukus ateis dori žmonės ir jie ištaisys tas klaidas, kurios sąmoningai darytos iki šiol. Darytos vardan to, kad negrąžinti to kas priklauso. Jau kelinti metai tiesos paieškoms pajungti ir Lietuvoje veikiantys teismai. Ką jie duos, o ko neduos – parodys ateitis.


Kaip ir anksčiau, taip ir šiemet iš vyriausybės instancijų dažniausiai gaunu bereikšmius atsirašinėjimus… Bet šį kart ne apie raštų turinį. Metų pradžioje ant vyriausybinio lygmens blankų pradėjau rasti dar ir ne menininkui nesuvokiamą emblemą su užrašu „Tikime laisve“. Keisti jausmai apima, kai atsakyme įrodinėjama netiesa, o ją apibendrina šie žodžiai. Kokia gi laisve tiki vyriausybė, ministerijos ir kita valdžia? Šis klausimas man kilo jau kovo mėnesį. Tačiau tik dabar, snieguotą Advento dieną aš prisiruošiau pasiaiškinti kas ta laisvė, kuria tiki tie, sėdintys šiltuose krėsluose.
Taigi suradau šiemetinį Delfi straipsniuką.

Tekstas neilgas, tačiau ne taip jau lengvai suprantamas. „Tai – vienas būdų … užsienį informuoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Taip gimė idėja, kad 20-mečiui reikalingas ženklas“, <…> šūkis „Tikime laisve“ nurodo svarbiausią vertybę, vienijusią lietuvių tautą, padėjusią išsaugoti valstybingumo siekį ir atvedusią į 1990-ųjų kovo 11-ąją- DELFI pasakojo URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas“. Gal būt visa tai ir taip, kai šiuos žodžius girdi iš užsienio reikalų ministerijos atstovo, tačiau aš neabejoju, kad logotipo tekstinėje dalyje turėjo būti sukonkretinta kieno laisve tikima. Todėl užrašas turėjo skambėti taip –> „Tikime Lietuvos laisve“. Gi dabar, kai raštą su šiuo logotipu gauni iš kokios nors Žemės ūkio ministerijos ir jos teksto turinys niekaip nesiasocijuoja su valstybės užsienio politika, norom nenorom pagalvoji, kad tai greičiausiai užmaskuotas tikėjimas valdininkų, plačiąja to žodžio prasme, laisve. Laisve su tauta daryti ką nori. Todėl man negražus toks tekstas, kai jis siunčiamas privatiems asmenims ir labai sunku patikėti jo pagrindine idėja.
Bet ką gi. Jei jau vyriausybės instancijos man siunčia vilties į laisvę ženklus, aš nusprendžiau, kad
aukštesnis už laisvę žodis yra SĄŽINĖ. Nes be sąžinės nebus laisvės. O jei vyraus sąžinė, niekada nebebus okupacijos.

Todėl aš tikiu visuotina sąžine ir nuo šiol savo raštus valstybės institucijoms papuošiu savo asmeniniu šūkiu „TIKIU ŠVARIA SĄŽINE“. Nes kiekvieną raštą ruošia gi ne ministerija, o žmogus…
Beje, internete pasidarė įdomu paieškoti ką mūsų išrinktieji mano apie sąžinę… Ir tik šios intencijos vedinas aš netikėtai aptikau, kad sąžinė domina ne tik mane. Ji dar porą mėnesių prieš 2008 metų rinkimus į seimą domino ir Konservatorius. Jei turi laiko, gerbiamas skaitytojau, tuo įsitikinti gali šiame „Balsas.lt“ straipsniuke –>  . Jame tada buvo sukurtas net žaidimėlis http://www.svarisazine.lt, kuris, deja, patekus į valdžią tapo nebeaktualus. Greičiausiai net nepageidautinas, nes, kiek matau iš dabartinės konservatorių vykdomos valstybinės politikos, sąžinė ir valdžia nėra viena kitą papildančios sąvokos. Greičiausiai – atvirkščiai. Bent jau taip pasakytų didelė tautos dalis, o ypač daugelis socialiai nuskurdintų senukų ir neįgalių asmenų. Nebeaktuali, ko gero, tapo ir Andriaus Kubiliaus jaunystės idėja – „Visi norime, kad būtų daugiau sąžinės visuomenės gyvenime“, nes straipsnyje pavaizduotas bičiuliškas šaržas, man neabejotinai asocijuojasi su TS LKD partijos pirmininku. Na, bet jei čia vis tik ne jis, o kažkoks kitas buvęs hipis – jaunasis fizikas, aš iš anksto jo atsiprašau už šią klaidą. 🙂 Tik gaila, kad niekaip nepajėgsiu atkurti to nepamatyto SĄŽINĖS VEIDRODŽIO.

.

Comments (2) »

R.Matelis: Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. II dalis. Apie balsavimą internetu


–>> I dalies tęsinys
Facebook‘e, įsisiūbavus net kelioms temoms apie internetinį balsavimą, jo šalininkai ir kai kurie tie, kurie save deklaruoja tarsi neutraliais stebėtojais, kartas nuo karto vis pasitelkia atseit argumentą, kad va, daug kas per bankus net pinigus tvarko ir problemų neturi, o čia balsavimas, kur kas smulkesnis reikalas… Tokios pozicijos brukimas, manau, yra iš esmės neteisingas ir net negarbus. Nes galimas komercinis nusikaltėlis visada neabejoja, kad jo nusikaltimas anksčiau ar vėliau išlįs – pinigų pasigedęs žmogus tai pastebės ir, pagal savo galimybes ir įtakingumą, sukels visas tarnybas ant kojų. Tuo tarpu analogiškus klastojimo veiksmus darantis POLITINIS NUSIKALTĖLIS [taip sąlyginai siūlau vadinti programuotojus, klastojančius internetinius balsus], yra beveik tikras, kad jo padaryti veiksmai liks nepastebėti, o reiškia – ir nenustatyti. Ir net jei bus pastebėti, jis jausis pakankamai drąsus, nes žinos, kad už jo nugaros stovi didelė ir tvirta armiją įtakingų aferistų, kurie, jei jis imtų “degti“, degtų kartu su juo, todėl nedaleis tokios atomazgos.
p.s. Čia beveik prie kiekvieno sakinio turėjau rašyti žodžius “galimas“, galimai“ ir pan., nes kalbame apie dar neįvykusius veiksmus. Tačiau pamaniau, kad gal viskas bus vaizdingiau jei mintimis atsistosime į padėtį “tai jau įvyko“.

[po kelių dienų bus daugiau, o kol nieko nepridėjau, galite pažiūrėti kai kuriuos video]

Leave a comment »

Elektronika uzurpuoja žmogaus teises. I dalis. Apie elektroninį parašą


Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna. Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos? Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus. Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties. Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų. Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti. Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą. Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę. Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė – nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus. Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės. Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama. Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus? Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė. Viename Netlogo komentare kažkas parašė – visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.
Tęsinys – II dalis. Spausti čia.

Comments (3) »

LR premjeras tiesos neslėpė. Tik mes į ją nesigilinome


Daugelis žmonių, su kuriais gyvenime tenka pasikalbėti atsitiktinai susitikus, visų krizių ir kitų Lietuvos nesėkmių kaltininku laiko mūsų šiuolaikinę vyriausybę, su jos premjeru Andriumi Kubiliumi priešakyje. Panašus vaizdas ir vartant internetinius puslapius. Neslėpsiu, aš taip pat jau seniai esu įsitikinęs, kad kol Vyriausybei vadovaus šis žmogus, aukštyn tikrai nepakilsime. Klausimas tik kiek giliai dar galime leistis.

Tačiau šį kartą noriu išreikšti pagiriamąjį žodį premjerui. Nustebote? Be reikalo. Ir ne tik pagiriamąjį Kubiliui, bet ir pabaramąjį rinkėjams. Taip taip, rinkėjams, nors kažkas gal sakysite, kad vyriausybės niekas nerenka, ją formuoja politikai.

Daugelis tų, kurie neabejingi Lietuvos gyvenimui, neabejotinai prisimena prieš seimo rinkimus pakankamai aktyviai veikusią svetainę „Mano balsas“ [http://www.manobalsas.lt/Andrius-Kubilius/]. Ir nors ji nebuvo privaloma, joje gana aktyviai savo nuostatas skelbė dauguma tų, kurie siekė seimo nario mandato. Aš taip pat buvau jų tarpe, tačiau šiuo atveju mano anketa nebeturi jokios reikšmės. O pažvelgti į anketas tų žmonių, kurie tapo seimo nariais, šiandiena tikrai įdomu. Ir, manau, svarbu. Nes per tą laiką apie daugelį išrinktųjų sužinojome gana išsamios informacijos, tad kodėl gi neprisiminus to, kas kieno buvo deklaruojama?

Dar tada, kai iki rinkimų į seimą buvo likę nemažai laiko, aš mėgau pasivartyti visų žinomesnių politikų anketas. Ir jau tada dabartinio premjero anketa mane  tiesiog pribloškė. Pribloškė savo atvirumu. Ir dar labiau – atšiaurumu daugeliu gyvenimo klausimų. Būsiu atviras –ją perskaitęs net labai abejojau ar taip užpildęs anketą, Kubilius turi šansų tapti seimo nariu. Tačiau klydau. Jis tapo ne tik seimūnu, bet ir premjeru. Ir čia, kaip tik noriu išreikšti pabaramąjį žodį tiems rinkėjams, kurie gal patingėjo atsiversti šią anketą, gal dar dėl kažkokių motyvų nekreipė dėmesio į atvirai išsakomas nuomones įvairiais gyvenimo klausimais ir atidavė savo balsus už Andrių KUBILIŲ. Tokiems žmonėms šiandiena piktintis nederėtų.

Trumpai peržvelkime kas ten buvo rašoma…

Klausimas: Ar pritariate tam, kad didžioji dalis sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų būtų mokamos?

Atsakymas: Tikriausiai taip.

Klausimas: Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?

Atsakymas: Taip

Klausimas: Ar pritariate tam, kad vyriausybė mažintų teikiamas pašalpas, o šiuos pinigus skirtų žmonių apmokymui, verslumo ugdymui ar investicijoms?

Atsakymas: Tikriausiai taip

Vien šie trys klausimai, atsakymai į kuriuos nebuvo slepiami, šiandiena ir realizuojami arba ruošiami į gyvenimą. Kažkam tai patinka, bet tokių nėra daug. Ir vis tik ką daugiau šiandiena kaltinti jei ne rinkėją? Premjeras neslėpė savo nuostatų.

Tiesa, kad valstybė finansinėmis ir kitomis priemonėmis skatintų tradicinę šeimą, kad būtų įvesti alkoholio reklamos ir platinimo apribojimai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio patriotiniam ugdymui mokykloje, bent aš negirdėjau. Nors atsakymas į šiuos klausimus buvo tvirtas – taip!

Na, o šį savo rašinį noriu užbaigti mėgstamiausia Facebook‘e paskelbta A.Kubiliaus citata:

„Jeigu ko nors gali neliesti, privalai to neliesti (konservatizmas)“ http://www.facebook.com/profile.php?id=100000822338141&suggestfriends&ref=notif&notif_t=friend_confirmed#!/profile.php?id=1331101323&ref=ts Nežinau kaip ši mintis atrodo kitiems, bet aš ją suprantu būtent taip – „Jeigu ko nors gali nedaryti, privalai to nedaryti“. Ir jei ji tikrai taip verčiama į suprantamesnę kalbą, tada ji vykdoma be priekaištų. Ir ne tik galvojant apie škvalą per premjero atostogas. Tokių pavyzdžių, manau, rastume kur kas daugiau. Bent aš jų pamenu net keletą vien iš savo asmeninės patirties. Kai praeitų metų lapkritį Kauno “Girstutyje“ įvyko susitikimas su rinkėjais, pateikiau klausimą ar nereikėtų išparduoti vargiai teisėtai išdaigintas SODROS pilis, o pinigus sugrąžinti teisėtiems jų šeimininkams – pensininkams, atsakymas man pažadėtas raštu. Bet jo laukiu iki šiol. Nes premjeras gi jo gali nerašyti. Kai metų pradžioje parašiau jam raštą, kad Kauno apskrities administracijos viršininkė O.Balžakienė neatsako į mano raštus dėl negražinamos nuosavybės, laiškas ir tada nesulaukė jokio premjero dėmesio. Nors gal sulaukė, nes netrukus, panaikinus apskritis, O.Balžakienė tapo premjero patarėja…

O Konstitucinio teismo kai kurių sprendimų nevykdymas argi neparodo, kad ir čia premjeras elgiasi kaip caras? Taigi – respect premjerui už atvirumą.

Nuotrauką pasiskolinau iš http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?nid.1520%3B/

Leave a comment »