Ketvirtadienis, 14 sausio 2010 01:29
Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų. Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
– Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą komados jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji netikėtai mirė.
Mano Mama jaunystėje. Kaunas 
Šiandien jai būtų suėję 83 metai, bet ji tesulaukė 64 gimtadienio…
Matelislt's Blog 