Šiandiena, 2011.XII.10 d. Vilniuje vyko profsąjungų mitingas. Deja, atvykome tik prieš pabaigą, todėl galimai įdomesnių momentų gal ir neužfiksavau… Tačiau man šis profsąjungų organizuotas protestas prieš tautos skurdinimo politiką, pasirodė gana pakilus.
18 nuotraukų Jūsų dėmesiui.
Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai [apie mano paklausimo premjerui, kelionę]
Sveiki. 
Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.
Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas – Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai… Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai apibendrins ir pateiks premjerui A.Kubiliui ir šis brūkštels man atsakymą?
PALAUKIME KARTU, KOLEGOS.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius, LT-01103 mptarnyba@lrv.lt
Romualdo MATELIO
ATVIRAS PAREIŠKIMAS – PAKLAUSIMAS
2011 m. liepos 4 d.
Prieš savaitę laiko gavau Kauno m. Žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame rašoma [cituoju]:
„ Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 36 punktu, bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesni už Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ nustatyta perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą, šio nutarimo nauja redakcija Kauno mieste numato naujo žemės sklypo dydį ne didesnį kaip 0,1200 ha. “ ir šiuo pagrindu „vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pavedimą dėl Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės patvirtinimo“ nuspręsta mano velionei Mamai Birutei MATELIENEI nebeskirti papildomo žemės sklypo.
Rašto lydraštyje nurodoma, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu skundą dėl protokolu priimto sprendimo per 20 darbo dienų“ galiu paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui.
Situacija, kokia susidarė po šių dokumentų atsiradimo yra tiesiog nesuvokiama. Ji yra absurdiška, įteisinanti neteisingumą ir diskredituojanti Lietuvą kaip teisinę valstybę.
Suprantama, aš pasinaudosiu man nurodyta teise per 20 darbo dienų paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriui, skundą. Tačiau jau šiandiena nujaučiu koks bus atsakymas – vadovaujantis jau paminėtais normatyviniais aktais Kauno Žemėtvarkos tarnyba pasielgė teisingai. Ir jie bus formaliai teisūs. Nes šios situacijos akivaizdus kaltininkas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pakeitusi 1998-07-23 d. Vyriausybės nutarimo redakciją.
Be abejo, aš pasinaudosiu ir galimybe kreiptis į Teismą, tačiau ir Teismai vadovaujasi įstatymais, o vyriausybės priimti nutarimai dažniausiai jiems prilyginami. Kita vertus aš paprasčiausiai nežinau kas turi būti atsakovu teisme ir ar, būdamas tik LR pilietis, t.y. fizinis asmuo, turiu teisę duoti į teismą vyriausybės nutarimą. Tačiau galimai turiu, nes jis man daro didelę asmeninę materialinę ir moralinę [neturtinę] žalą. Aš esu įsitikinęs, kad tokio dokumento atsiradimas griauna ne tik mano, bet ir dar daugelio LR piliečių likimus. Vietoje to, kad asmenims, kuriems daugiau nei 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, neatstatomas teisingumas, kurį nutraukė tarybinė nekilnojamojo turto [žemės] nacionalizacija ir Valstybė, prisiimdama atsakomybę už ilgą vilkinimą, numatytų jiems papildomas kompensacijas, vienu parašu nubraukiamas bet koks teisingumas. O juk kažkas atgavo didesnius sklypus, nes kita vyriausybė buvo numačiusi, kad didžiuosiuose miestuose bus suteikiami sklypai iki 20 arų. Tai ar Valstybė vienodai teisinga visiems savo žmonėms?
Nemanau, kad net verta kalbėti apie tai, kas, ko gero, bus bandoma teigti Jūsų atsakyme, apie tai, kad valstybė sumokės pinigines kompensacijas. Nes net nebūtina turėti vidurinio mokslo atestatą, kad suvokti, jog piliečiams paskaičiuojamos kompensacijos ir reali, šiuo atveju iš jų pakartotinai nusavinama žemė, savo rinkos verte skiriasi kaip žvirblis nuo gandro. Žemės kaina Lietuvoje labai nevienoda, tačiau kai kur numatomos kompensacijos nuo rinkos kainos skiriasi iki 200 kartų!!! Taip, ne du ir ne dvidešimt, o du šimtus. Tai ar lietuviai turi valstybę, kuri visiems vienodai teisinga?
Gerb. Premjere. Noriu iš Jūsų gauti atsakymus į šiuos klausimus:
– Kokia tvarka aš turiu pradėti siekti teisingumo? Kaip nurodyta mano gautame rašte – pradžioje kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą ir skųsti jiems jų pačių veiksmus ar iš karto kreiptis į teismą ir skųsti Vyriausybę?
– Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?
– Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?
– Lietuva vadinama Teisine valstybe. Ar tai oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?
– Ar yra galimybė, kad šis mano raštas bus svarstomas Vyriausybės posėdyje ir bus prieitas teisingas, iki šiol žemės neatgavusiųjų žmonių atžvilgiu, sprendimas ar tokie raštai tėra taip vadinamas garo nuleidimas, o teisingumu Jūsų Vyriausybė nesiruošia domėtis?
SPĖJU, KAD DALIAI MANO SKAITYTOJŲ BUS ĮDOMU KOKIO ATSAKYMO SULAUKSIU. APIE TAI BŪTINAI PARAŠYSIU, KAI TIK GAUSIU ATSAKYMĄ. O ŠIANDIENA GAVAU TRUMPĄ PAŽYMĖLĘ, KURIĄ ČIA, KOL KAS NEUŽVESDAMAS NAUJOS TEMOS IR ĮDEDU.
Partijos TVARKA IR TEISINGUMAS
Pirmininkui Rolandui PAKSUI
Gedimino pr.10/ Totorių g.1, Vilnius, 01103
Kopija: TTP Kauno Centro skyriaus
Pirmininkei Kristinai SUDŽIENEI
Romualdo MATELIO,
TTP Kauno Centro skyriaus
Pirmininkės pavaduotojo,
TTP nario nuo 2002 m. kovo 9 d.
Viešas pareiškimas, 2011 m. vasario 11 d.
2011 metų rinkimai į vietines tarybas Kauno mieste yra akivaizdus ir viešas pavyzdys, parodantis be uždangos, kad Tvarkos ir teisingumo partija Kaune galutinai išsižadėjo savo pavadinime deklaruojamų vertybių, visų pirma – teisingumo. Būdamas Kauno skyriaus nariu nuo pat partijos įsikūrimo, negaliu to nepastebėti ir, tuo labiau, su tuo taikstytis.
Kauno miesto koordinatoriumi jau antrą kartą tapęs Rimas Antanas Ručys pavertė visus Kauno skyrius tarsi savo privačia įmone arba UAB‘u. Akivaizdžiausias to įrodymas yra rinkimų į Kauno m. taryba sąrašo sudarymas: sąraše pirmu numeriu įrašyta jo žmona A.Ručienė. Kiek man teko kalbėtis su partijos senbuviais – nei vienas iš jų iki pat rinkimų maratono pradžios net nežinojo, kad ji yra mūsų partijos narė. Nesiimsiu šiame pareiškime analizuoti tolimesnio partijos dešimtuko, kuriame taip pat maždaug pusė žmonių, kurie jei šiandien ir partijos nariai, tai įstojo tik pastaruoju metu, tačiau akivaizdu, kad koordinatorius nusprendė, jog mums artimesnis rinkėjas, kuris balsuos už didelį kapitalą, o ne už teisingumą ir tvarką Kauno mieste. Tik stebina tai, kad sąraše atrodo yra ne tik ne partijos narių, bet net galimai kitų partijų atstovų. Tuo tarpu daugelis senbuvių, kurie nuo pat partijos Tvarka ir teisingumas įsikūrimo, R.Ručio valia nustumti į sąrašo galą. To – vieša paslaptis – reikėjo tik vienu tikslu – sudaryti visuomenei įspūdį, kad Kauno skyrius didelis ir galingas.
Man suteikta 51 vieta šiame sąraše yra tik dalis viešos koordinatoriaus ironijos, su kuria nesu numatęs taikstytis. Nes Kauno skyriuje, o, atrodo ir kituose seniai užmirštas normalus demokratinis procesas – vidinis narių reitingavimas, kas yra buvęs anksčiau ir vyksta šiandiena normaliai demokratijos principus išpažįstančiose partijose. Jei toks būtų vykęs, aš neabejoju, kad jau vien todėl, jog per visą 9 metų istoriją buvau ir skyriaus pirmininku, ir partijos Kontrolės, vėliau Drausmės komisijų nariu, apie 8 metus neatlygintinai moderavau partijos internetinį forumą ir visą laiką aktyviai propagavau TT idėjas, mano vieta sąraše būtų ženkliai aukštesnė. Kita vertus, būdamas realistu ir žinodamas kauniečių daugumos nuostatas mūsų partijos atžvilgiu, aš netvirtinu, kad ši sąrašo vieta man užkirta kelią tapti miesto tarybos nariu. Ne. Pagaliau į šią pareigybę niekada ir nežiūrėjau, kaip į kažkokį asmeninį postą, nes tai sunkus darbo baras ir į jį turi patekti tie, kuriais pasitiki rinkėjai. Esminiu momentu čia yra tai, kad iki šiol atviru žvilgsniu aš galėjau žvelgti savo draugams ir pažįstamiems į akis ir tvirtinti pagal sąžinę, kad pas mus tie žmonės, kurie vedini ne asmeninių interesų. Dabar, susiklosčius tokiai situacijai, aš turėsiu raudonuoti prieš juos visus. Nes bet kuris man teisingai galės sakyti – „va koks teisingumas pas jus“.
Asmeniškai visada tikėjęs Jumis ir Jumyse matęs sąžiningumo simbolį, šiandiena turiu pripažinti, kad ir šis mano tikėjimas smarkiai susvyravęs. 2010 m. gruodžio 22 d. Vilniuje, partijos būstinėje vykusiame Valdybos posėdyje aš trumpai informavau apie besiklostančią nenormalią situaciją sudarant sąrašus Kaune ir įteikiau Jums raštišką pareiškimą. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 1,5 mėnesio, tačiau Jūs nesiteikėte į jį atsakyti. Ką gi, gal gi tikrai neturite laiko…
Man labai gaila savo partijai suaukotų beveik dešimties metų laiko. Ir net ne laiko, o to darbo ir vilčių, kurias sudėjau per tuos metus. Tuo labiau vykdydamas savo, – R.Ručio reikalavimu duotą įsipareigojimą kandidatuoti į tarybą, šiuo pareiškimu aš neišstoju iš partijos.
Vadovaudamasis Tvarkos ir teisingumo partijos įstatų 3.3.7. punktu aš viešai pareiškiu, kad sustabdau savo narystę partijoje neterminuotam laikui ir jei padėtis partijoje pagerės, aš į ją galimai sugrįšiu. Tačiau tuo pačiu pareiškiu, kad būdams giliai įsitikinęs, kad sudarytas kandidatų sąrašas į Kauno miesto tarybą yra neteisingas ir neskaidrus, aš asmeniškai neagituosiu žmones balsuoti už šia tvarka sudarytą sąrašą, o jį pateiksiu kita tvarka, pagal savo sąžinę.
_ _ _ _ Romualdas Matelis
Dar vasarą, liepos pabaigoje savo Delfi blog’e parašiau Atvirą laišką LR Vidaus reikalų ministrui Raimondui Palaičiui dėl valstybės taikomos prievartos kiekvieno Lietuvos piliečio atžvilgiu įsigyjant asmens tapatybės kortelę. Jis čia –>>> http://blog.delfi.lt/romualdas_matelis/7587/ 
Į tai gavau Ministro atsakymą, kuris man patiko ir teikė vilties, kad ši padėtis bus ištaisyta.
Neturintiems laiko peržiūrinėti mano Delfi nuorodą, trumpai pakartosiu – demokratijos sąlygomis žmonės neturi būti verčiamo įsigyti asmens tapatybės kortelę, nes esant reikalui pavažiuoti toliau Europos sąjungos ribų, jiems tampa privalu įsigyti ir LR piliečio pasą. Tad jei jau pas ką per mažai vietos kišenėje pasui, laisva valia gali užsisakyti tapatybės kortelę. Tačiau dabar gaunasi dvigubi standartai, kurie labai susišaukia su tarybiniu laikotarpiu, kai visi turėjome TSRS piliečio pasus, bet jie nebuvo tinkami važiuoti į užsienį ir tokiai kelionei buvo būtina išsiimti dar ir Užsienio pasą. Rašiau ir, kad abiejų šių dokumentų kaina – 180 lt. yra nerealiai didelė. Kritikuotina ir ES pozicija, kad galiojantis LR pilietybės dokumentas turi iki savo galiojimo “veikti“ ne mažiau kaip 6 mėnesius, priešingu atveju į daugelį užsienio šalių gali būti neįleistas.
Šiandiena, su tam tikra nepikta ironija, galiu pasidžiaugti, kad jei šuns balsas į dangų ir neina, tai maniškis lyg ir prasibrovė. Spalio 12 dieną seimas priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias nuo sausio Lietuvos piliečiai galės rinktis vieną iš asmens dokumentų – pasą arba tapatybės kortelę. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nuo-sausio-bus-galima-rinktis-asmens-dokumenta.d?id=37455021
Vis tik, manau, kad tai tik pirmasis teisingas žingsnis. Sekantis turėtų būti toks, kad juo būtų numatoma sugrąžinti pinigus už prievarta išreikalautus 100 arba 80 lt.
už kažkurį vieną iš šių dokumentų, jei kuris nors pilietis norėtų sugrąžinti jam nereikalingą dokumentą. Dažniausiu atveju, tai tikriausiai būtų Piliečio tapatybės kortelė, nes būtent ji buvo brukama per prievartą. Jei taip įvyktų, aš pats pirmasis sutikčiau sugrąžinti savo tapatybės kortelę, nes joje jokių privalumų įžvelgti nesugebėjau nei karto.
Be kita ko, ateityje dar labai svarstytinas klausimas ar nepažeidžiamos žmogaus teisės į tapatybės kortelę priverstinai keliant kiekvieno mūsų elektroninį parašą ir pirštų antspaudus. Juk tai kiekvieną mūsų padaro potencionaliais įtariamaisiais. Bet apie tai savo mintis surašysiu gal kažkada vėliau.
–>> I dalies tęsinys
Facebook‘e, įsisiūbavus net kelioms temoms apie internetinį balsavimą, jo šalininkai ir kai kurie tie, kurie save deklaruoja tarsi neutraliais stebėtojais, kartas nuo karto vis pasitelkia atseit argumentą, kad va, daug kas per bankus net pinigus tvarko ir problemų neturi, o čia balsavimas, kur kas smulkesnis reikalas… Tokios pozicijos brukimas, manau, yra iš esmės neteisingas ir net negarbus. Nes galimas komercinis nusikaltėlis visada neabejoja, kad jo nusikaltimas anksčiau ar vėliau išlįs – pinigų pasigedęs žmogus tai pastebės ir, pagal savo galimybes ir įtakingumą, sukels visas tarnybas ant kojų. Tuo tarpu analogiškus klastojimo veiksmus darantis POLITINIS NUSIKALTĖLIS [taip sąlyginai siūlau vadinti programuotojus, klastojančius internetinius balsus], yra beveik tikras, kad jo padaryti veiksmai liks nepastebėti, o reiškia – ir nenustatyti. Ir net jei bus pastebėti, jis jausis pakankamai drąsus, nes žinos, kad už jo nugaros stovi didelė ir tvirta armiją įtakingų aferistų, kurie, jei jis imtų “degti“, degtų kartu su juo, todėl nedaleis tokios atomazgos.
p.s. Čia beveik prie kiekvieno sakinio turėjau rašyti žodžius “galimas“, galimai“ ir pan., nes kalbame apie dar neįvykusius veiksmus. Tačiau pamaniau, kad gal viskas bus vaizdingiau jei mintimis atsistosime į padėtį “tai jau įvyko“.
[po kelių dienų bus daugiau, o kol nieko nepridėjau, galite pažiūrėti kai kuriuos video]
Žvelgiant į pasaulinius mokslo pasiekimus paviršutinišku žvilgsniu, atrodo, turėtume jau būti laimės kūdikiais. Vien elektronika ko verta – ji ne tik palengvino daugelį kasdienybės sričių tiek darbe, tiek buityje, ji sujungė dešimtmečius nesimačiusius žmones, sutrumpino atstumus, panaikino išlaidas kelionėms ar komunikacijoms. Ir ateityje žada daugelį malonių naujovių. Tačiau ar gali būti, kad į mūsų gyvenimą įsiveržė tik neišmatuojamai aukšta civilizacija, su savimi neatsivesdama ir tamsiosios savo pusės? Atrodo ne, nes paprastai taip gyvenime nebūna. Iš esmės elektronika mums kelia vis daugiau rūpesčių ir… ar nebus su laiku tokia padėtis, kad šešėlinė jos pusė slėgs labiau nei visos teikiamos privilegijos?
Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau bijočiau ir teigti priešingai. Tai labai plati tema, todėl vienu ar keliais straipsniais, visos situacijos negalima išanalizuoti net paviršutiniškai. Todėl šiandiena pabandysiu paliesti tik vieną nedidelę kryptį – piliečio elektroninius parašus. Užsisklendę savuose pasauliuose, mes dažnai nei nesusimąstome kokie vis labiau pažeidžiami tampame diena iš dienos. Mus apraizgę nauji įstatymai ir po jų sekantys normatyviniai dokumentai jau šiandiena, neva teikdami gyvenimo privilegijas, įspraudė į labai didelę priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto. Ne, nekalbu apie tą priklausomybę, kuri mus vis ilgesniam laikui pritraukia prie ekranų – tai taip pat jau sunki problema. Tačiau yra dar didesnių problemų, kurių sprendimui gali nebepakakti nei medikų, nei teisininkų išminties. Pirmieji pranešimai apie būsimus elektroninius parašus ir jų teiksiamus privalumus pasirodė dar visai neseniai ir visa tai atrodė tarsi gražus sapnas. Mums nebereikės vaikščioti po jokias nuobodžias institucijas – turėsime savo elektroninį parašą ir, spustelėję atitinkamą mygtuką kompiuterio ekrane, nesvarbu – darbe, namuose ar svečiuose, galėsime ne tik apmokėti savo sąskaitas, bet ir sudarinėti pačius sudėtingiausius sandorius, tai yra pirkti, parduoti, nuomoti, skolinti ir dar daug ką, ko pageidausime. Gražu, miela, malonu? Atrodo taip. Kol į tai nepažvelgsime kritiškai. Gal net ne kritiškai, o tiesiog apdairiai. Kol nesusimąstysime – o kur ir kokios garantijos? Nes finansiniai ir materialiniai santykiai tarp žmonių, niekada žmonijos istorijoje negalėjo spręstis be garantijų. Mintis apie garantijas ir galimas pasekmes nesant jų, padiktavo pats gyvenimas. Atėjo laikas pasikeisti galiojimą baigusį pasą. Atrodytų viskas per gyvenimą jau žinoma: eini pas fotografą, užsisakai nuotrauką, pasiimi senąjį dokumentą ir pirmyn į migracijos skyrių. Tačiau ne. Čia atvykus sužinai, kad atsineštinės nuotraukos nebetinka, būsi fotografuojamas vietoje, policijos patalpose. Nes čia bus imamas ir tavo elektroninis parašas bei pirštų atspaudai. Ir visa tavo esybė bus sukišta į mažą, plokščią kortelę, piliečio tapatybės kortele vadinama. Paso nei nebereikia, nes visoje mieloje Europos sąjungoje tai jau praeities atgyvena. Ir tik jei sugalvotum keliauti pas nuo pažangos atsilikusius neeuropiečius, paso tau reikės ir tada turėsi papildomą rūpestį jį išsiimti. Va čia jau laikas ir atkreipti dėmesį į mažiausiai du aspektus – elektroninis parašas beveik privalomas, o ar nori pateikinėti savo pirštų atspaudus, tavęs niekas ir nebeklausia. Šioje vietoje negalima neprisiminti visai dar neseniai pasuose atšauktų privalomų gyvenamosios vietos registracijos ir šeimyninės padėties registracijos atžymų. Nes tai prieštaravo demokratijos puoselėjamoms žmogaus teisėms. O štai mūsų unikalus, neapsikartojantis kodas – piršto anspaudas pasirodo nėra mūsų, todėl demokratijos principai jo negina ir joks pažeidimas, kad šie duomenys suguls atitinkamų tarnybų duomenų bazėse. Bet tai jau atskira tema, kurią paplėtosiu gal kitą kartą. Skaitytojui, tikriausiai neaišku, kodėl elektroninį parašą vadinu beveik privalomu. O dar jį pavadinčiau ir klastingai užmaskuotu. Nes tik atsitiktinai kalbėdamas su migracijos darbuotoja, sužinojau, kad su tapatybės kortele man automatiškai bus suteiktas ir elektroninis parašas. Ir tik labai tvirtai pareiškus, kad aš jo jokiu būdu nenoriu turėti, man buvo paaiškinta, neva aš galėsiu jo „nepriimti“, neaktyvuoti. Tačiau tokia balta varna būsiu vos ne vienintelis – kiti to nesureikšmina, o kai kas net labai nudžiunga. Tikiu, nes kai kam turėti tai kas nematoma ir neapčiuopiama, atrodo labai tobula ir reikšminga. Kiekvienam savo. Gi man tai aukščiausia žmogaus teisių pažeidimo stadija. Nes tik mano valia ką man turėti ir kuo pasitikėti savo gyvenime. O priverstinai ar nutylėjimu kurpiant elektroninius LR piliečių parašus, daugelis iš jų gali nebetekti ne tik galimybės įrodyti, kad jis atliko tokį ar kitokį veiksmą, bet net ir nepagrįstai būti apkaltintas, o gal ir nubaustas už ne savo nuodėmę. Šiuo klausimu Lietuvoje populiariame interneto tinklapyje „Netlog“ paskelbiau savo pamąstymus ir atlikau apklausą. Kaip ir tikėjausi, nuomonės dėl elektroninio parašo gana įvairios. Į klausimą „ar Jūs nebijote nukentėti finansiškai ar dar kažkaip kitaip vien dėl to, kad turėsite nematomą elektroninį savo parašą?“, internautai atsakė sekančiai: 36.6% pažymėjo, kad tai sunkus klausimas, dėl kurio dar netekę susimąstyti, 29.3% teigia, jog jokiu būdu nenoriu turėti elektroninio parašo. 19.5% respondentų apie tai yra mąstę, bet galutinai apsisprendę dar nėra. Ir tik 14.6% atsakė – nebijau. Kas bus, tas bus. Tokia apklausa gal nieko labai ir nenusakanti, nes ir apklaustųjų buvo tik apie pusšimtį. Vis tik norinčių rizikuoti esantis mažas procentas parodo, kad einama ne pagal žmogaus įsitikinimą ir norus. Jei pabandytume pamąstyti kam reikalingas toks veiksmas, kaip elektroninio parašo tylomis įforminimas, galima būtų spėti, kad sekantis žingsnis bus rinkimų į seimą ir savivaldybes pertvarkymas į balsavimą internetu. Tam tikros jėgos, kurių priešakyje man pavyko pastebėti Naujosios sąjungos partiečius [esu gavęs jų elektroninį raginimą pasirašyti peticiją dėl internetinių rinkimų įteisinimo], itin karštligiškai ieško galimybės tai įteisinti per įmanomai trumpą laiką. Ir tokie veiksmai tikrai neatsiduoda maloniais kvapais, tačiau neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, vardan ko ir su kokiomis užmačiomis to siekiama, negaliu nieko ir užsipulti. Tegaliu garsiai pasvarstyti, kad dar niekam nekilo joks probleminis klausimas, kad rinkėjui per sunku nueiti iki balsavimo urnos. O va, kad tai teikia kažkam ne pačių švariausių vilčių, darosi akivaizdu vien iš to, kad tai labai aktyviai stumiama pirmyn. Ir net jei neprileisti minties, kad internetiniai balsai bus labai lengvai klastojami duomenų surinkimo centruose, akivaizdu, kad namuose esantį rinkėją bus kur kas lengviau paveikti balsuoti už tą ar aną žmogų, negu tai dabar bandoma padaryti lankant neįgalius rinkėjus namuose. Nes šiuo atveju paprastai eina ne vienas agitatorius. O internetinio balsavimo atveju gi prie kiekvieno buto nepastatysi po policininką. Tad net oficialusis draudimas agituoti, likus iki rinkimų 24 valandoms, nebeteks jokios prasmės. Vis tik visuotinis elektroninių parašų stūmimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik pagrindinėms žmonių teisėms, bet ir grasina Demokratijai kaip po tokiai. Pabandykime nuspėti koks gyventojų procentas šiandiena jau išmokęs naudotis kompiuteriu. Nekalbant jau apie internetą. Įvertinant tai, kad visuotinai žinoma, jog mūsų visuomenė senėja, nes didelė dalis jaunimo gana masiškai palieka Lietuvą ir išvyksta į kitas šalis, galima numatyti, kad kompiuteriu šiaip ne taip gal ir pramokę apie pusė LR gyventojų. Pramokę, bet tai toli gražu nereiškia, kad kompiuteris jiems suprantamas kaip šis laikraštis Jūsų rankose. Jame žmonės klaidžioja ir daro masę klaidų. O internetu išsiųstos klaidos sunkiai kieno bepastebimos. Taigi kai kurios, labai svarbios klaidos, gali nusėsti į elektroninius archyvus ir iš jų iškilti po dešimtmečio ar dar vėliau. Netgi tikėtina – tada, kai neva pasirašiusiojo internetu seniai nebebus gyvųjų tarpe. O tie parašai gali lemti testamentus, ilgalaikius indėlius ir aibę kitokių didelės vertės dokumentų. Kas tada? Ar kažkam rūpės nuoširdžiai ir nuodugniai kapstytis po kažkieno paliktas senas klaidas? Atsakymas – tikriausiai ne. Taigi, elektroninis parašas ateityje gali visiškai sukomplikuoti įvairius paveldėjimus, o tai reikštų, kad net griauti žmonių likimus. Ir tuo pačiu paniekinti vieną pagrindinių Lietuvos Konstitucijos nuostatų, kad žmogaus nuosavybė yra neliečiama. Jei šiandiena daliai tautiečių visai nieko nesako sąvoka hakeris, tai ateityje ji gali tapti siaubą keliančiu žodžiu. Gal net labiau, nei senovėje tai darė jūroje atplaukiantis laivas su juoda vėliava. Nes angliškas terminas hakeris šiandiena reiškia tokį pati negailestingą piratą, tik elektroniniuose vandenyse. Hakeris gali internetu įsibrauti net į, sakykime, Pentagono duomenų bazes ir nustatyti koks Jungtinių Amerikos valstijų karinis pajėgumas kur yra dislokuotas. Tad ar sunku tokiam asmeniui sužinoti Jūsų asmeninius slaptažodžius ir PIN kodus ir jais imti naudotis kaip savais? Ne, tai kur kas lengviau nei vaikštinėti po karinės pramonės objektus, bankus ar kita, kruopščiai saugomas institucijas. Be to, į privatų kompiuterį įsibrovęs hakeris neturi nei jokio kvapo, neskleidžia jokio garso ar šviesos. Jis yra nematomas, todėl niekas negali būti tikras, kad jo nėra. Net ir aš, turėdamas jau 10 metų internetinės praktikos, negaliu būti tikras, kad šį parašytą straipsnį skaitau vienas… O kokie aiškiaregiai ištirs kada žmogus pats nusirašė savo pinigus nuo sąskaitos, o kada tai padarė internetinis vagis? Tokiu atveju didžiausia tikimybė, kad nukentėjęs asmuo valstybės bus paliktas likimo valiai kartu su savo problema. Kaip pavyzdį galima prisiminti ne kartą spaudoje aprašytus pavyzdžius, kai žmogus turguje nusiperka nepigų automobilį, o šį sandorį patvirtina valstybinė įmonė Regitra. Ir nors jos pareiga prisiimti pilną atsakomybę už pasirašytą pirkimo pardavimo sandorį, vėliau, kai paaiškėdavo, kad nupirktasis automobilis yra pavogtas kur nors Belgijoje ar Prancūzijoje, jis būdavo konfiskuojamas. Nors pirkėjo kaltės nebuvo jokios. Taigi, turint elektroninį parašą, ko gero visai nebus ir būtinumo mokėti juo naudotis. Juo galės pasinaudoti piktavaliai. Ar tai rūpi mūsų tapatybės kortelių propaguotojams? Ar jie yra numatę visas įmanomas problemines situacijas ir jų sprendimo būdus? Žinoma, nepataisomi lengvatikiai ar patirties neturintys jaunuoliai visada linkę geriau rizikuoti prarasti savo gal ir negausias santaupas, negu kartą per mėnesį nupėdinti puskilometrį iki artimiausio banko ar pašto ir susimokėti reikiamus mokesčius, kažkuriame ofise pasirašyti sutartį. Gerai, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Norintys gali ir ant gatvėje esančio suoliuko palikti savo pinigines. Bet ar vesti prie elektroninių parašų galima veik valstybės vardu? Atsakymas vienas ir nedviprasmiškas – NE. Nes tai gali sugriauti ne vieno žmogaus likimą. Ir jokia valstybė tada nebus pajėgi išspręsti piktavalių nusavintų pinigų, automobilių, butų ar namų. Prieš keletą savaičių žiniatiekoje pasirodė straipsnių apie žmones, internete ieškančius darbo. Jiems pasiūlomas sandoris internetu, jie atsidaro tuščias sąskaitas bankuose ir laukia kada bus pakviesti dirbti. Bet vietoje to, sužino, kad į jo atidarytą sąskaitą greitų paskolų firmos įvedė lėšas, kurias netrukus kažkas pasiėmė. Taip jie tampa skolininkais savo paskolų nei akyse nepamatę. Belieka šiuo atveju tik pasidžiaugti, kad sumos sukasi tik apie vieną ar kelis tūkstančius, kas šiandiena, nors gal kai kam ir be galo dideli pinigai, žiūrint plačiau dar lyg ir bėra baisi tragedija. O kaip bus kai žmonės, pragyvenę ilgą amžių, sužinos, kad jis internetu jau pardavęs savo butą ir tapo benamiu? O ar ne į tokią ateitį mus stumia elektroninio parašo šalininkai? Ir ne tik jie – šiuo atveju, regis, galima teigti, kad tam aktyviai bendrininkauja ir mūsų valstybė. Viename Netlogo komentare kažkas parašė – visa tai juk progresas. O jo nesustabdysi. Progreso ir nereikia stabdyti. Tik ar visas naujoves galima vadinti progresu? Man taip neatrodo.
Tęsinys – II dalis. Spausti čia.
Daugelis žmonių, su kuriais gyvenime tenka pasikalbėti atsitiktinai susitikus, visų krizių ir kitų Lietuvos nesėkmių kaltininku laiko mūsų šiuolaikinę vyriausybę, su jos premjeru Andriumi Kubiliumi priešakyje. Panašus vaizdas ir vartant internetinius puslapius. Neslėpsiu, aš taip pat jau seniai esu įsitikinęs, kad kol Vyriausybei vadovaus šis žmogus, aukštyn tikrai nepakilsime. Klausimas tik kiek giliai dar galime leistis.
Tačiau šį kartą noriu išreikšti pagiriamąjį žodį premjerui. Nustebote? Be reikalo. Ir ne tik pagiriamąjį Kubiliui, bet ir pabaramąjį rinkėjams. Taip taip, rinkėjams, nors kažkas gal sakysite, kad vyriausybės niekas nerenka, ją formuoja politikai.
Daugelis tų, kurie neabejingi Lietuvos gyvenimui, neabejotinai prisimena prieš seimo rinkimus pakankamai aktyviai veikusią svetainę „Mano balsas“ [http://www.manobalsas.lt/Andrius-Kubilius/]. Ir nors ji nebuvo privaloma, joje gana aktyviai savo nuostatas skelbė dauguma tų, kurie siekė seimo nario mandato. Aš taip pat buvau jų tarpe, tačiau šiuo atveju mano anketa nebeturi jokios reikšmės. O pažvelgti į anketas tų žmonių, kurie tapo seimo nariais, šiandiena tikrai įdomu. Ir, manau, svarbu. Nes per tą laiką apie daugelį išrinktųjų sužinojome gana išsamios informacijos, tad kodėl gi neprisiminus to, kas kieno buvo deklaruojama?
Dar tada, kai iki rinkimų į seimą buvo likę nemažai laiko, aš mėgau pasivartyti visų žinomesnių politikų anketas. Ir jau tada dabartinio premjero anketa mane tiesiog pribloškė. Pribloškė savo atvirumu. Ir dar labiau – atšiaurumu daugeliu gyvenimo klausimų. Būsiu atviras –ją perskaitęs net labai abejojau ar taip užpildęs anketą, Kubilius turi šansų tapti seimo nariu. Tačiau klydau. Jis tapo ne tik seimūnu, bet ir premjeru. Ir čia, kaip tik noriu išreikšti pabaramąjį žodį tiems rinkėjams, kurie gal patingėjo atsiversti šią anketą, gal dar dėl kažkokių motyvų nekreipė dėmesio į atvirai išsakomas nuomones įvairiais gyvenimo klausimais ir atidavė savo balsus už Andrių KUBILIŲ. Tokiems žmonėms šiandiena piktintis nederėtų.
Trumpai peržvelkime kas ten buvo rašoma…
Klausimas: Ar pritariate tam, kad didžioji dalis sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų būtų mokamos?
Atsakymas: Tikriausiai taip.
Klausimas: Ar pritariate tam, kad aukštasis mokslas didesnei daliai studijuojančių būtų mokamas?
Atsakymas: Taip
Klausimas: Ar pritariate tam, kad vyriausybė mažintų teikiamas pašalpas, o šiuos pinigus skirtų žmonių apmokymui, verslumo ugdymui ar investicijoms?
Atsakymas: Tikriausiai taip
Vien šie trys klausimai, atsakymai į kuriuos nebuvo slepiami, šiandiena ir realizuojami arba ruošiami į gyvenimą. Kažkam tai patinka, bet tokių nėra daug. Ir vis tik ką daugiau šiandiena kaltinti jei ne rinkėją? Premjeras neslėpė savo nuostatų.
Tiesa, kad valstybė finansinėmis ir kitomis priemonėmis skatintų tradicinę šeimą, kad būtų įvesti alkoholio reklamos ir platinimo apribojimai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio patriotiniam ugdymui mokykloje, bent aš negirdėjau. Nors atsakymas į šiuos klausimus buvo tvirtas – taip!
Na, o šį savo rašinį noriu užbaigti mėgstamiausia Facebook‘e paskelbta A.Kubiliaus citata:
„Jeigu ko nors gali neliesti, privalai to neliesti (konservatizmas)“ http://www.facebook.com/profile.php?id=100000822338141&suggestfriends&ref=notif¬if_t=friend_confirmed#!/profile.php?id=1331101323&ref=ts Nežinau kaip ši mintis atrodo kitiems, bet aš ją suprantu būtent taip – „Jeigu ko nors gali nedaryti, privalai to nedaryti“. Ir jei ji tikrai taip verčiama į suprantamesnę kalbą, tada ji vykdoma be priekaištų. Ir ne tik galvojant apie škvalą per premjero atostogas. Tokių pavyzdžių, manau, rastume kur kas daugiau. Bent aš jų pamenu net keletą vien iš savo asmeninės patirties. Kai praeitų metų lapkritį Kauno “Girstutyje“ įvyko susitikimas su rinkėjais, pateikiau klausimą ar nereikėtų išparduoti vargiai teisėtai išdaigintas SODROS pilis, o pinigus sugrąžinti teisėtiems jų šeimininkams – pensininkams, atsakymas man pažadėtas raštu. Bet jo laukiu iki šiol. Nes premjeras gi jo gali nerašyti. Kai metų pradžioje parašiau jam raštą, kad Kauno apskrities administracijos viršininkė O.Balžakienė neatsako į mano raštus dėl negražinamos nuosavybės, laiškas ir tada nesulaukė jokio premjero dėmesio. Nors gal sulaukė, nes netrukus, panaikinus apskritis, O.Balžakienė tapo premjero patarėja…O Konstitucinio teismo kai kurių sprendimų nevykdymas argi neparodo, kad ir čia premjeras elgiasi kaip caras? Taigi – respect premjerui už atvirumą.
Nuotrauką pasiskolinau iš http://www.svietimoprofsajunga.lt/naujienos/?nid.1520%3B/
Matelislt's Blog 
